Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Savaitgalio prakalbos - urbi et liurbi
2003-05-24
Patark man
Ilgai aš kovojau su savimi, bet pagaliau nugalėjau. Ryžausi išleisti vieną MGLą vienu mostu.
Ta be galo simpatiška ponia, kuri pardavė man švarką, klausė, gal dar reikia priderintų marškinių ir kaklaraiščio. Mandagiai atsakiau jai, kad tada jau reiktų derint ir dantis. Nepajėgčiau...
Mane su kažkuo painioja. Matyt, per mažai šypsausi.
Ar gali būti, kad aš panašus į verslininką? Pasižiūrėjau į veidrodį ir vos nenumiriau iš juoko - tai bent verslininkas! Į jokį verslininką aš nepanašus - nei į klestintį, nei į bankrutuojantį.
Todėl keista, kad “gatvės muzikantų” asistentai klausia, ar aš negalėčiau paremti gatvės muzikantų. Sveiko proto žmogus, vos metęs į mane žvilgsnį, neklysdamas pasakys, kad iš esmės aš nieko negaliu paremti. Kad mane patį vertėtų remti.
Taip ir yra! Mane remia tvoros ir sienos. “Gatvės muzikantų” asistentai sako - gal galėtumėt bent simboliškai? Simboliškai aš retkarčiais paremiu “Stumbrą”, o paskui jau mane remia tvoros ir sienos. Remia jos, brangutės, mane remia, ir štai aš namie, rymau ant sofutės. Dievaži, tik simboliškai aš tą “Stumbrą” remiu - tik tada, kai atsiranda galimybės, kaip sako biurokratai. Bet vis tiek gatvės muzikantams jau nieko nelieka. Viską suryja kiti remtini asmenys, reiškiniai ir organizacijos.
Per mažai šypsausi, aš taip manau. Jei gatvės muzikantai pamatytų, kiek plieno mano nasruose, jiems net į galvą neateitų, jog galiu juos remti. Aš geležinis. Be to, nemėgstu apsimetėlių. Gatvės muzikantai!..
Gatvės muzikantai, vaikai, tai šventa profesija, o ne praeivių prievartavimas. Gali būti, kad gatvės muzikantas yra Dievo pasiuntinys, kurs priverčia žmogų sustoti ir suklusti, o ne užsikimšti ausis ir nešti muilą pro šalį. Jei būčiau toks turtingas, kad galėčiau remti ne tik “Stumbrą” ir kitus artimuosius, bet ir artimą savo, tai kai kuriems “gatvės muzikantams” aš duočiau pinigų, kad tą dieną jie daugiau nemuzikuotų. Nes groja ir dainuoja jie ne laiku, ne vietoje ir nekaip.
Gatvės muzikanto daina turi būti už širdies griebianti. Tokia, kad praeidamas praeivis pagalvotų - Viešpatie, kodėl aš iki šiol gyvenau kaip kiaulė, atleisk man, Viešpatie!.. Kodėl tiek dienų praleidau vėjais, kodėl vogiau, melavau, netesėjau duotų pažadų ir taip toliau, ir taip toliau, Viešpatie, atleisk man!..
Gatvės muzikanto daina turėtų būti kupina šviesaus džiaugsmo. Tokia, kad vilkdamas kojas pro šalį prašalaitis atitoktų nuo savo sunkių minčių, atsibustų lyg veršis žalioj pievoj - o Dieve, kaip gera gyventi!.. Koks gražus pasaulis aplinkui, koks žalias lyg dolerių prilytas, kokie mieli žmonės mane supa, koks aš geras ir malonus saviškis po šiuo dangum, tarp šių piliečių, o Dieve, kaip gera čia tiesiog gyventi ir būti!..
Gatvės muzikanto daina turėtų būti tyra kaip vilko balsas mėnesienoje, šviesi kaip kūdikio juokas, ilgesinga kaip žvaigždės mirgėjimas aukštybėse.
Turbūt per mažai šypsausi, jei vieni mano, kad galiu paremti “gatvės muzikantus”, o kiti - kad drįsčiau derint “šlipsą” prie kojinių. Greičiau jau derinuosi prie kitų - dauguma irgi taupiai šypsosi. Gal ir jų dantys nepriderinti? O gal tiesiog mes solidūs žmonės - nenorim prarasti orumo?
Bet kas tas orumas, kai pagalvoji, kad nekaltybė jau seniai prarasta. Aš turėjau galvoje - “nekaltybė” socialine prasme. Bet vis tiek gal ne taip matyt kaip dantys?
Kaip man patartum, krikščioni, - šypsotis ar ne?
Tavo Feliksas
