Savaitgalio prakalbos - urbi et liurbi


2003-02-15
Savaitgalio prakalbos - urbi et liurbi

Valentinai

Galima pagalvoti, kad kol nebuvo Valentino dienos, Lietuva meilės nepažinojo.

“Ir kas per kelms ta meilė yra, kad širdį bado kaip su peiliąs?!” Čia yra žemaičių liaudies daina apie meilę. “Be meilės dūšia mun sustyro, burnoj išdžiūvo visos seilės...”

Matom tatai, kad viskas tvarkoj yr - meilė kamuoja mūsų pasviečio žmones jau nuo seno. Kitas klausimas, kad mes nežinojom, “kas per kelms” tai yra. Bet šito niekas ir dabar nežino - nei Valentinas, nei Valentina. Tiesiog “širdį bado kaip su peiliąs”, o ir visame kūne labai neramu. Aršiau niežų. Ir keisčiausia, kad nesvarbu, koks kūnas! Kai žmogus bent kiek drūtesnis, tai dar aišku. Bet kitas, žiūrėk, liesas kaip kopėčios, nežinia, kame dūšia laikosi, o meilė iš jo veržiasi tokios jėgos, kad net šiurpu. Kaip iš morčinio katino. Kurių velnių reikia šitaip rėkti, nei jis pats atsakys, nei koks mokslininkas, nei kriminalistas. Poetas - ir tas neatsakys. Nors visuotinai pripažįstama, kad meilė - šventos poeto lankos. Iš tikrųjų jis net nebando atsakyti, nes ne tas jam galvoj. “Burnoj išdžiūvo visos seilės”, ir apie tai jis skuba pranešti visam pasauliui rainio balsu. O kodėl? Kodėl išdžiūvo visos seilės? O pikis jį žino - meilė, ir tiek. Tai yra baisi galia. Jeigu tokią galią paverstum racionalia energija, tai Ignalinos atominę galėtum uždaryti jau šiandien ir jau šiandien, pasilypėjęs į Medvėgalį, galėtum dairytis po Europos Sąjungą, plytinčią po tavo kojomis. O, meile, tu mane nugalėjai, galėtum traukti kartu su Andrium.

O Dieve! Kai pagalvoji, tai galėtumėm gyventi pilna koja, kaip sako baleto meistrai.

Todėl labai keista, kad dalis tautos priešinasi Valentino dienai. Juk meilės Tėvynėje per akis! Tai gal geriau mes tą Valentino dieną aprobuokim, akceptuokim, adoruokim ir pritaikykim vietinėms reikmėms. Žinoma, gal mus trikdo tos meilės absoliutumas ir agresyvumas. Ji skvarbi kaip žibalas. Visi tave myli, nori tu to ar nenori, ir visi nori, kad tu juos mylėtum. Dar ko! Tai jau panašu į tam tikrą verslą, į profesiją, į prekybą meile ir širdim.

Aš sakyčiau: piliečiai! Tegul kiekvienas Valentinas myli savo Valentiną ir atvirkščiai. Na, gal dar vieną kitą, bet ne daugiau. Ne visą kaimenę. O meilės perviršį galėtumėm atiduoti laisvei ir Tėvynei. Gal ir ji tada mus mylėtų asmeniškai, ir tos dvi šventės mūsuose gražiai sutaptų ir natūraliai susilietų.

Ištisas tris dienas gyventumėm apsiklijavę karštomis popierinėmis širdutėmis.

Ir kas per kelms ta meilė yra?!

Jūsų Žertva