Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Savaitgalio prakalbos - urbi et liurbi
2003-07-26
Principai
Pensininkams dabar gerai. Aš taip nesakyčiau, jei pats nebūčiau išbandęs - kai lyja, mes galim neiti į darbą! Aš taip juokiausi anądien, kai pliaupė lietus, taip juokiausi... Lietus pila kaip iš kibiro, aš žiūriu pro langą, o nepensininkai skuba į tarnybą. Kiti - į auditorijas, treti į tranšėjas (karinę tarnybą) ir kitokius apkasus. Susirietę, skėčius išskėtę, permerkti iki siūlo galo, o aš stoviu prie lango ir juokiuosi. Visas sausas kaip parakas. Gerklė net braška. Galva kaip šiaudų prikimšta. Varykit varykit - galvoju - žinosit, kaip mūsų nemylėti. Žinosit, kaip įžeidinėti mūsų orumą. Įsivaizduok!..
Jau sakiau - lyja. Mūsų pašto dėžutės - kieme. Išsirengiau iki glaudžių, einu laikraščio pasiimti. Kaip koks Ichtiandras - žmogus amfibija, kad drapanų nesušlapčiau. Dar tik iš antrų rankų pirktos - čėdinu. “Čėdyti” svajūnų kalba reiškia “saugoti”, “tausoti” ir panašiai. Ak, kurgi jūs, auksinės mano vaikystės dienelės, su savo kalba, tarakonais ir panašiai? Nuriedėjo ir nuriedėjo, kaip vienas anekdotų čempionas sakė - vienu tokiu raveliu. “Ravelis”, beje, normine kalba - “griovelis”. Bet negi dabar sakysi “sėdmenų grioveliu”? Kažkaip nepoetiškai skamba. Žodžiu, rūbus tausoju. O Reksui nesvarbu, kailio negaila - eina taip, apsirengęs. Parsinešam mudu laikraštį, ir ką aš jame perskaitau?! O, daug ką... Daug visko prirašyta, daug visokios informacijos, gandų, naujienų, paveikslėlių iš gyvenimo... Labai dideli juristai atsiteisia sau pareigas ir kompensacijas, pavyzdžiui. Labai dideles, šimtais tūkstančių. Kiti už patirtą moralinę žalą reikalauja milijono. Ne bendrai, o kiekvienas po milijoną. Treti su niekuo nesiteisia, sutinka, kad juos išvarytų kaip pridergusius katinus, bet paprašo tos garsiosios kompensacijos. Ir gauna. Juo didesnis pareigūnas, juo daugiau pridergia, juo daugiau gauna. Ne metų! Kaip tau, Reksai, ir į galvą galėjo ateiti - ne metų, o pinigų. Tavo supratimu - kaulų.
Pamažėle pamažėle ir beveik baigiu laimingai perskaityti visą laikraštį, tik staiga - babach! Kaip ant Rekso minos užšokau. Filharmonija kviečia mane į koncertą. Iš jos pusės taip gražu, kad net apsisnargliavau truputį. Sveikink mane, Reksai... Bet pala! Visiems bilietai po trisdešimt litų, o vaikams, studentams ir pensininkams - po dešimt! Normaliems žmonėms po 30, o man - po 10! Vadinasi, mane prilygina vaikams ir studentams. Gal prilyginkim dar kareiviams ir “laukinėms orchidėjoms”?!
Aš pajutau, kad mano orumas sužeistas iki gyvo kaulo. Pajutau, kad trokštu piniginės kompensacijos už patirtą moralinę žalą, už sužalotą orumą, už pasikėsinimą į šventus principus. Maždaug dviejų šimtų tūkstančių...Juk tie pareigūnai, kurie kovoja dėl “faneros” kaip liūtai, draskosi ne iš skurdo, o iš principo. Aš irgi turiu principų. O ko verti būtų mano principai, jei negalėčiau jų parduoti? Reksai, nežiovauk taip iš aukšto!
Feliksas Žertva
