Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Saulius URBONAVIČIUS-SAMAS
2003-03-01
Darius SĖLENIS
Pamatę jį daugelis skirtingų kartų atstovų net nespėlioja jo vardo ir neklausia, kas jis? Tiesiog žino, šyptelėja ir taria: “Aaa, Samas”. Kažkam - linksmuolis, kažkam - lengvabūdis, kažkam - šoumenas, dažnas veidas TV ekrane, kažkam - balsas, kažkam - juokingas. Ir turbūt daugeliui - “bixas”. Senas, vis dar jaunas legendinės ir puikiai žinomos grupės “Bix” narys Saulius URBONAVIČIUS-SAMAS - Pavargęs?
- Aha, - patogiai įsitaisęs naktiniame klube “Siena” ant minkštasuolio atsikvėpė Saulius. - Vakar “Graviti” dirbome prie naujo projekto.
- O dabar dar reikės atiduoti duoklę žurnalistams, kalbėtis apie įvairiausius dalykus.
- Kartais “užknisa” tie patys klausimai. Didelių tabu neturiu, bet apie labai intymius dalykus turbūt nekalbėsime? Pavyzdžiui, ką vakar... (sako liaudišką žodelį, kurį reiktų pakeisti žodeliu “pypt”) nesakysiu, - juokiasi. (Klubo atstovė atneša po 40 gramų brendžio ir viskio.) Jau porą metų geriu tik brendį. Degtinės nekenčiu, nes tai agresyvus gėrimas. Kalbu ne apie save. Esu taikiausias žmogus pasaulyje. Vynas teikia malonumą, brendis - stipresnis, tačiau malonus gėrimas, tekila - linksmas, o degtinė kelia agresiją. Nekenčiu agresyvių žmonių, nes visada galima rasti sprendimą nenaudojant jėgos ir agresijos.
- Na, o jei Tau reikėtų kariauti, kokį ginklą naudotum?
- Liežuvį. Jei dar įsijungia smegenys - tai galingas ginklas.
- Dažnai naudoji?
- Pastoviai. Kasdien pasitaiko įvairių situacijų. Reikia kažką gauti, kažkur patekti, kažką padaryti.
- Beje, daugelis sako, kad Samas - nuoširdus žmogus.
- Stengiuosi. Be to, tai galima pastebėti. Žinoma, gali nukentėti nuo atvirumo ir po to tau nupjaus... (vieną jautrią intymią vietelę), bet atvirumu ir nuoširdumu, manau, daugiau gali laimėti. Kiekvienas žmogus norėdamas išgyventi renkasi savo kelią. Dabar mes privalome išgyventi technologijų košmarą, nors žmogus nespėja prisitaikyti prie tų šuolių. Pavyzdžiui, atsisėda prie kompiuterio, kažko nesupranta ir po to jaučiasi “lūzeris”, nevykėlis. Su viskuo spėti neįmanoma. Jei nesi užsidaręs tik savo darbe, o po to tau reikia ne vien vonios ir televizoriaus, gyventi yra labai sunku.
- Dažnai patiri skausmingų išgyvenimų?
- Periodiškai. Tiesa, visuomenėje susikūriau linksmo, “bajeruojančio”, lengvabūdiško žmogaus įvaizdį. Tačiau stengiuosi žvelgti giliau.
- Turbūt daugelis ir nesupras, kad Saulius gali verkti, jam gali skaudėti.
- Profesija uždeda savo antspaudą. Gavau tokią uniformą ir privalau jai atiduoti pagarbą. Taip, kartais tai erzina, nesinori juokauti, kalbėtis, bet... Bet nemėgstu demonstruoti, kai man būna blogai. Taip išmokau išgyventi. Kiekvienoje situacijoje ieškau žaibolaidžių.
- Kada Tu būni tikras?
- Blaivas. Visa mano kūryba, tai, ką sukūriau geriausia, - be svaigalų. Esu ir šiek tiek rimtas, ir linksmas. Mano “bajeriukai” turi potekstę.
- Amžinas paauglys? Beje, ar kada nors suaugsi?
- Nea, - juokiasi. - Man greitai 40 metų, bet jaučiuosi... Tik dabar baigiasi paauglystės spuogai ir inkštirai. Gal gerai, kad man neduota visą laiką gyventi rimtai, kai visi gyvena tik rimtai. Gyvenimas - tai taip pat žaidimas. Kiekvienas pasirenka žaidimo taisykles.
- Mėgsti žaisti?
- Gyvenimą.
- Bet ne šachmatais.
- Kur yra rėmai? Ir iš lentos neiššoksi. O man patinka iššokti. Ir nežinoti, kur nukrisiu.
- Ir mielai pažaistum karą?
- Aha. Kartais pašaudyti smagu. Žinoma, netikromis kulkomis. Arba prie kompiuterio ekrano, nors nesu “kompiutermanas”. Neaukosiu jam savo brangaus laiko. Reikia žinoti, ko tu iš jo nori.
- Saulius žino, ko jis nori iš gyvenimo?
- Kiekvieną dieną žinojimas keičiasi. Dabar žinau, tačiau žinojimas neapčiuopiamas. Neturiu tikslo užkariauti Amerikos arba dviračiu nuvažiuoti iki Vilniaus.
- Be ko negalėtum gyventi?
- Be oro, - šyptelėja. - Stengiuosi “neprisirišti” prie daiktų ir netgi žmonių.
- Hm... Tai įmanoma? Aš apie žmones...
- Tai budistinis požiūris į gyvenimą.
- Ir be moterų? Kiek, beje, jų iš didžiosios raidės buvo Tavo gyvenime?
- Statistinių duomenų nevedu... Na, buvo moterų draugių ir... hm... na, ir šiaip moterų. Visko buvo.
- Dabartinė - Joniškyje, o Tu - Vilniuje.
- Jo... Jaučiuosi sėsliu žmogumi, tačiau visas mano gyvenimas - tarsi ant ratų. Mieliau patiktų būti vienoje vietoje augančiu medžiu nei lakstančiu gyvūnu. Tačiau gyvenimas pakišo atvirkščiai. Nors... iš tiesų džiaugiuosi.
- Gal būtum jau seniai ir išsiskyręs?
- Gali būti. Dabar kenčiam vienas kitą jau 18 metų. Tiesa, iš jų tik 5 yra tikri, - kvatojasi.
- Buvo nuklydimų, sugrįžimų?
- Visko buvo. Parodyk man nors vieną nesuklydusį žmogų. Vienaip ar kitaip. Kiti net negrįžta iš to tako. Sėdi aukštame poste, o jo siela paklydusi.
- Tuomet Tave įveikia silpnybės?
- Tai nėra pavyzdžiui, šlapimo “nelaikymas”. Tik tam tikrose situacijose suprantu savo minkštąsias vietas. Kartais trūksta valios, šalto proto, o kartais jausmų. Puiku, kad po vieno karto užauga šarvai.
- Kitiems atleidi silpnybes?
- Nesu kategoriškas ir niekada į bėdas nežvelgiu vienareikšmiškai. Žinoma, apima akimirksnio emocijos, pyktis, tačiau vėliau apmąstau. O kiekvieną bėdą galima paversti gėriu. Nekenčiu principingų žmonių. Maždaug: daužykit man galvą, bet būsiu tik toks.
- Turi savo garbės kodeksą?
- Jei vyrai aiškinasi reikalus: tik vienas prieš vieną, - rimtu balsu. - Niekada ir jokiais būdais nežeminti moters.
- Tavo draugu tapti lengva?
- Draugų turiu milijoną, - gurkštelėja brendžio ir šyptelėja. - Bet jei rimtai... Krūvos draugų niekada neįmanoma turėti. Bent šiuo metu turiu labai puikų draugą - Marčių (Martyną Starkų). Žinome vienas kito silpnąsias ir stipriąsias puses, jis tikrai mane “patemps” ir, jei reikės, padės. O kiti - tik pažįstamų armija.
- Vadinasi, priešų turi daugiau.
- Galvoju, kad neturiu. Kol kas visi spaudžia ranką, linksmai leidžiam laiką. Bet, matyt, turiu, nes taip negali būti. Neabejoju, kad kažkam nepatinku, vėžį “varau”, keliu antipatiją. Esu gavęs į pašonę, tačiau slapta.
- Randas ant veido - atviri smūgiai ar ta baisioji avarija?
- Ne... O avarijų buvo. Ir ta baisioji, kai žuvo vienas iš geriausių mano draugų - pirmasis BIX vadybininkas. Klaiki avarija, bet kažkodėl likau gyvas.
- Ar keičiasi gyvenimas, kai iš arti pamatai mirtį? Ar tai tik savaitę trunkantis šokas?
- Praradimą jaučiu ir dabar. Tai galbūt įsitikinimas, kad kažkas yra už anapus ribos.
- Vėl budizmo gaidelė?
- Kai mokiausi Dailės fakultete, labai domėjausi Rytų filosofija. “Prarijau” visą jaunuolio procesą: kaip, kas, kodėl, už ką. Įsivaizduoju, kad žmogus gimsta su kažkokia programa, o gyvenimas duoda kelis pasirinkimus. Nes esi žmogus, bet ne griaužiantis kopūstus kiškis.
- Gailiesi kažką pasirinkęs arba nepasirinkęs?
- Taip būna visada, bet stengiuosi nesigraužti. Juk sugrąžinti neįmanoma.
- Teoriškai skamba labai gražiai...
- ...Taip, kalbėti galime sklandžiai, o gyvenimas yra akmenuotas.
- Gal mes nematome, kai Samas verkia vienas namie arba sėdi apsikabinęs butelį?
- (Šyptelėja)... Kartais gailiuosi praleisto, “prabimbinėto” ar pragerto laiko.
- Kai pamesdavai mobiliojo ryšio telefonus.
- Ai, iš tų kelnaičių jau išaugau. Susigyvenau.
- Atrodo, kad gyvenime daug ką darai spontaniškai.
- Taip. Spontaniškumas - mano gyvenimo credo. Tai, ką žmogus daro iš vidinių paskatų, neįpareigotas proto, dažniausiai būna teisinga. Protas - svarstyklės ir ne pats kiečiausias organas. Tūkstantį, ne, milijoną kartų esu įsitikinęs, kad pirmasis įspūdis, sprendimas yra teisingiausias. Apsirinku tik išimtiniais atvejais. Protas turi padėti suskaičiuoti pinigus, sukurti planelį, kuris vis tiek žlugs.
- Kodėl žlugo garsioji “Tangomanija”? Tamsi istorija?
- Nei šviesi, nei tamsi. Natūralus televizijos laidos likimas. Televizija - baisus, nepaliekantis išliekamosios vertės monstras. Išskyrus vardą. Tai, ką padarei, vėliau miršta tą pačią akimirką. Po to staiga gimsta.
- “Bix” mirė, po to - atgims?
- O “Bix” nemirė. Tai - ne grupė, kuri privalo kažką kasmet daryti. Tai it gamta, su pavasariu ir žiema. Jei mes nuspręstume groti ir uždirbti pinigų, tuomet būtų kitaip. Likęs mūsų ketvertukas “susigrojo” taip, kad net naktį gali pakelti, ir grosime.
- Kodėl nesugrįžtate? Skambiai, kaip tai labai populiaru ne tik užsienyje, bet ir Lietuvoje. Galų gale tai - ir galimybė uždirbti nemenkus pinigus.
- Trukdo buitinės priežastys, laiko trūkumas. Gyvenime meluoju, bet tik ne muzikoje. Čia bet kaip daryti negaliu. O jei negaliu gerai, tuomet nieko nedarysiu. Medžiagos yra, tačiau reikia laiko.
- Visi taip sako: rytoj, po savaitės, vėliau. O po to save “užgrauši”.
- Ir graužiu.
- Taip sukaks ir 60 metų.
- Ir tuomet išleisim. Reikia pribręsti.
- Gal “Bijau-bijojau”?
- Nea, - šyptelėja. - Nebijau.
- O ar ko nors bijo budizmui simpatizuojantis žmogus?
- Žinoma, išsigąsčiau pamatęs pavojų iš arti. Nepadėtų ir budizmas. Žmogaus savisaugos instinkto neįmanoma ištrinti. Baimė - sena kaip Žemė.
- Ar seniai tapei savo paskutinį paveikslą?
- Labai seniai. Tačiau to pradėjau ilgėtis. Tapyti reikia senam: išsilakstyti ir turėti gyvenimiškos patirties. Tai vienišiaus procesas.
- Manai, kad Tu to sulauksi?
- Gal, gal. Neprognozuoju ateities, tačiau mintyse kažkokie vaizdiniai jau pasirodė. Esu dėkingas Dievui, kad pasireikšti man davė ne vieną sritį. Galiu piešti, plepėti, groti.
- Koks po ilgos pauzės bus pirmasis Tavo paveikslas?
- Cha... Net Dievas nežinojo, kokia bus Žemė.
- Tai bus tarsi Žemės tvėrimas?
- Ne, nereikia aukštų frazių. Pirmiausiai reikės prisiminti techniką.
- O spalvos? Jos bus šviesios?
- Nežinau, kai tapydavau anksčiau, jos buvo labai tamsios.
- Žinai, man susidaro įspūdis, kad linksmasis Samas - iš tiesų labai liūdnas žmogus?
- Jo? - pažvelgia šiek tiek sutrikęs ir nustebęs. - Tai normalu, nes mes visi - liūdni, nes esame vieniši. Tai, kad mūsų daug, tik iliuzija. Iš tiesų mums niekas nepadės, nes esame vieni kaip pirštai. Kad ir kiek turėtume draugių, draugų ir pažįstamų, tačiau atėjome vieni ir išeisime vieni.
