Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Šarūnas MARČIULIONIS
2004-06-12
Remigijus JURGELAITIS
Jis - žaidėjas iš prigimties, tikras lyderis, valingas, degantis noru nugalėti ir siekiantis peržengti savo galimybių ribas, išskirtinis krepšinio talentas, kuriam net trisdešimt taškų per rungtynes nebuvo riba. Prieš aštuonerius metus sunkios kojų traumos jį privertė palikti krepšinio aikštelę, tačiau rungtynių vaizdai, kuriuose jis užsispyrimu, jėga, greičiu ir aštrumu perskrodžia net kiečiausią varžovų gynybą, neabejotinai tapo krepšinio istorijos dalimi. Kaip ir faktas, kad būtent jis tapo pirmuoju buvusios SSRS rinktinės krepšininku, pralaužusiu geležinę uždangą ir debiutavusiu NBA lygoje. Vargu ar kas nors sugebės pamiršti tą veržlų rinktinės žaidėją, Atėnuose, Barselonoje ir Atlantoje atsidurdavusį rinktinės atakų smaigalyje. Juk jis rytoj keturiasdešimtmetį švęsiantis vienas geriausių visų laikų Lietuvos krepšininkų
Šarūnas MARČIULIONIS
- Pradėkime nuo kiek banaloko klausimo - ką Jums dabar reiškia krepšinis?
- Krepšinis - didžioji dalis mano gyvenimo. Patys geriausi prisiminimai yra susiję su krepšiniu, o kiek jis man dar reikš, žiūrėsime. Be abejonės, krepšinis man visuomet liks labai svarbus.
- Karjerą baigėte prieš aštuonerius metus...
- Geriau už mane žinai. Taip seniai buvo, kad net nebeprisimenu, - juokiasi.
- Bet dabar, ko gero, kartais pagalvojate, kad dar kelerius metus galėjote žaisti, juo labiau kad nebuvote praradęs geros sportinės formos?
- Yra keli aspektai, kodėl ankstokai nutraukiau krepšininko karjerą. Visų pirma, nenorėjau būti bloga investicija. Po operacijų ir traumų nebegalėjau žaisti visa jėga, vadinasi, nebūčiau likęs stabiliu krepšininku. Be abejonės, galėjau žaisti tik tam, kad žaisčiau, tačiau visuomet norėjau iš aikštelės išeiti nugalėtoju, o traumos tam trukdė. NBA žaidimo stilius yra pakankamai agresyvus, kieta gynyba, daug kontaktų, traumų išvengti praktiškai neįmanoma.
- Būtų sunku išvardyti visus Jūsų laimėjimus krepšinio aikštelėje, tačiau kurie - patys svarbiausi?
- Kiekviena pergalė krepšinio aikštelėje turėjo savo istoriją, savo išgyvenimus. Galima išskirti 1988 metus, kai mes iškopėme iki olimpiados finalo ir viską gražiai baigėme. 1992 metai turi visai kitą aurą, ypač kai žaidėme prieš Rusijos rinktinę, degėme noru nubausti agresorių, kankintoją. Paprasčiausiai atsidūrėme visų tų įvykių smaigalyje, žmonės mumis tikėjo. Sako, sportas nėra politika, bet ir jis turi tokį atspalvį. Negaliu pamiršti, kai 1992 metais rinkome komandą, trispalvės, himno, nepaprastos dvasios. Duok Dieve ir kitiems pajusti ką nors panašaus, tuo metu jautėme visos Lietuvos palaikymą ir tikėjimą mumis.
- O 1996 metai, kai rungtynėse su Australija paskutinį kartą vilkėjote Lietuvos rinktinės marškinėlius. Ar jie buvo kuo nors išskirtiniai?
- Jie susiję su kančia. Vienos kojos kelis buvo ištinęs, kiekvieną dieną tekdavo ištraukti susikaupusį vandenį. Visi troškome pergalių, žinojome, kad žmonėms tai labai svarbu, komanda tikrai atiduodavo visas jėgas.
- Medikai yra užsiminę, kad, jei būtumėte atsisakęs žaisti Atlantoje, Jūsų karjera galėjo tęstis dar ne vienerius metus. Kodėl jų nepaklausėte?
- Lengviausia atsisėsti ir nieko nedaryti. Kai man padarė operaciją, medikai liepė vaikščioti su ramentais tris mėnesius. Tuomet išgręžė porą skylučių, suformavo, vadinkime, tarpinę, nes neturiu menisko. Nepaisant medikų perspėjimų, pradėjau treniruotis po dviejų savaičių. Aišku, daktarais reikėjo tikėti, nes įvyko tai, ką jie sakė. Iš tiesų su olimpiada praktiškai baigėsi karjera. Ar gerai, ar blogai, sunku spręsti. Galima išgyventi be krepšinio, negaliu kiekvieną dieną skųstis, kad man blogai, jog nežaidžiu krepšinio. Taip yra, turi gyventi.
- Esate pirmasis krepšininkas iš buvusios SSRS, sudaręs kontraktą su NBA klubu. Tuo metu norint žaisti už Atlanto reikėjo ne tik pasirašyti kontraktą, bet ir mesti iššūkį visai sistemai...
- Iš tiesų buvo įvairių peripetijų. Iš pradžių SSRS sporto komitetas žadėjo pusę atlyginimo iš manęs pasiimti, kiti sakė, kad sportininkai negali uždirbti daugiau už konsulus. Gal mintis žaisti NBA buvo avantiūristiška, juk turėjau galimybių likti Valstijose ir bandyti sudaryti kontraktą, tačiau norėjau parodyti, kad privalome turėti galimybę išvykti kaip laisvi žmonės. Poviliūnas, Nėnius buvo perspektyvaus mąstymo, jų pagalba, palaikymas buvo labai svarbus.
- Kai 1989 metais pavyko pasirašyti kontraktą su “Golden State Warriors” ekipa, kaip į žaidėją iš tuo metu JAV priešiškiausios pasaulio šalies žiūrėjo kiti komandos nariai?
- Įdomi detalė, kontraktą pasirašėme Zagrebe, Jungtinių Valstijų ambasadoje. Tai puikiai iliustruoja tuometinę situaciją. Labai sunku perteikti tą atmosferą, kuri tuo metu tvyrojo komandoje. Kad ir aš pats nuvažiavau vadovaudamasis vos ne gatvės principu: ką jie man padarys, esu toks, kaip ir jie, geležies rankose nėra, dvi kojos, dvi rankos ir galva, ir viskas. Galbūt tas užsispyrimas ir padėjo. Pirmuosius pusantrų metų buvo sunku - nemokėjau kalbos, nežinojau žaidimo sistemos. Pirmiausiai treniruočių metu turėjau suprasti trenerio nurodymus, o ne galvoti, kaip juos įvykdyti. Toks didelis psichologinis krūvis truko gana ilgai. Kai atsirado toks požiūris į mane, kad su juo geriau neprasidėti, pasidarė lengviau ir žaisti, ir bendrauti.
- Buvo tokių momentų, kai jau krovėtės lagaminus atgal į Lietuvą?
- Treneris Donis Nelsonas iš žaidėjo reikalauja maksimumo, kaip su strypu - lenkia tiek, kiek įmanoma. Kėlė uždavinį per gerokai trumpesnį laiką pasivyti kitus komandos narius. Norėdamas man padėti arba paskatinti, jis nevengė ir įvairių komentarų, pasišaipymų, net įžeidinėjimų. Buvo toks momentas, kai galvojau: nereikia man tų pinigų, aš tiek nesižeminsiu. Vėliau vieni prie kitų prisitaikėme. Be to, Amerikoje iš esmės pasikeitė ir gyvenimo sąlygos. Komanda viską darė už žaidėjus, tik reikėjo treniruotis ir daryti tai, ką geriausiai mokame.
- Kad taptum tokio lygio krepšininku, ko reikia daugiau - talento ar darbo?
- Manau, kad ir kiti lietuviai galėjo sėkmingai žaisti NBA, tačiau tuomet nebuvo palankus metas. Ir Modestas, ir Valdas, ir Rimas, ir kiti žaidėjai tikrai buvo pakankamai aukšto lygio, turėję galimybę žaisti NBA. Nebuvau kažkuo išskirtinis, gal turėjau daugiau užsidegimo, noro įrodyti.
- Ko gero, būtent šios savybės padėjo nepalikti krepšinio net ir tada, kai karjeros pradžioje nuolat likdavote tryliktu numeriu...
- Iš tiesų ir 1984-aisiais, ir 1985-aisiais, ir 1986-aisiais manęs nepaėmė į Sąjungos rinktines. (Čia priėjo angliškai kalbanti moteris ir juodaodis vyras, prisipažino esą jo gerbėjai ir džiaugėsi netikėtu susitikimu su Š.Marčiulioniu.)
- Dažnai taip būna?
- Vis dar pasitaiko, nieko nepadarysi. Apie ką kalbėjome? Tiesa, apie tryliktą numerį. 1986 metais į sporto bazę nuvažiavau pasiimti aprangos. Su visa komanda iš karto ketinome važiuoti į oro uostą, tačiau paskutiniu momentu pasakė, kad nevažiuosiu. Likau stovėti, - išsižioja, demonstruodamas tuomet išgyventą nuostabą. - Visi sirgaliai buvo nustebę, o aš galvojau: jau kabinsiu batukus ant vinies. Bet atvažiavo Endrijaitis ir sako: “Nejaugi būsi rašeiva? Negali įrodyt, nesugebėsi?”. Jau 1987 metais žaidžiau startiniame penkete. Tai buvo sunkus psichologinis išbandymas, nes viską savyje rijau rijau, negalėjau išsirėkti. Vėliau tokia patirtis padėjo prisitaikyti NBA, sakiau sau, blogiau būti negali.
- O kodėl būdamas kauniečiu išvykote į sostinę ir tik Tarpkontinentinės taurės turnyre 1987 metais persirengėte “Žalgirio” marškinėlius?
- Situacija buvo labai paprasta, mokyklą baigiau šešiolikos metų ir tokiai komandai, kaip Kauno “Žalgiris”, buvau neįdomus: ūgis - 181 centimetras, svoris - kiek didesnis nei 70 kilogramų, iki tol lošiau tik už mokyklos rinktinę.
“Žalgiryje” tuo metu žaidė tokie žaidėjai kaip Masalskis, Brazys, Kurtinaitis, Jovaiša, tai ką kalbėti apie šešiolikmetį pacaną. Tuo metu realiai neturėjau jokių galimybių žaisti “Žalgiryje”. Iki tol buvau lankęs jaunųjų žurnalistų būrelį, mane tai šiek tiek traukė ir išvažiavau mokytis į Vilnių. Pasiėmiau du krepšius, viename - apranga, kitame - obuoliai ir kriaušės, tėvai įdėjo, ką turėjo. Pradėjau žaisti “Statyboje”, o “Žalgiris” buvo sukomplektuota komanda. Rinktinėje konkuravau su “Žalgirio” žaidėjais, būtų naivu manyti, kad komandoje nekonkuruosime.
- Sakote, kad SSRS rinktinėje lietuviai buvo konkurentai?
- Koks skirtumas, lietuvis ar ne. Vienas kitam kvėpuodavome į nugaras, būdavo natūrali kova už būvį, ir tiek. Kad tu lietuvis, tai dar nereiškia, jog išvynios kilimą, reikėjo išsikovoti vietą komandoje. Bet dėl to Kauno išdavimo norisi taškus sudėti. Sakydavo: “Išdavikas”. Ką, negalima į Vilnių išvažiuoti mokytis, juk ne pirmasis toks buvau?
- Visada buvote komandos lyderiu. Jums buvo svarbu paskui save tempti visą komandą?
- Tikrai nebuvo svarbūs asmeniniai rezultatai, net nežinau, kokie mano rodikliai būdavo “Statyboje”. Nežinau, kiek taškų įmesdavau - ar dešimt, ar dvidešimt penkis.
- Sakote, kad negalėtumėte prisiminti asmeninio rekordo NBA lygoje?
- Gal daugiausiai esu įmetęs 35 ar 36 taškus, atrodo, kad žaidėme su “New Jersey Nets” komanda. Nesureikšminau tokios informacijos, ne tik neužsirašydavau, bet ir juostų neturiu. Pas tėvukus radau kažkokius įrašus, tai žiūrėjau ir juokiausi iš savęs, kaip metu, kaip bėgu. Pats neturiu nieko. Tiesa, pirmuosius dvejus metus NBA net nežinojau, ką reiškia raidės statistikos lapuose, matydavau skaičius, bet nesuprasdavau, ką jie reiškia. Amerikoje apskritai kitokia samprata, pasiimi savo čekį, ir eini per gyvenimą. O žaidžiant už Lietuvos rinktinę ką čekis apskritai reikštų, jei praloši prieš Jugoslavijos rinktinę. Bet ką atiduotum, kad laimėtum.
- Galėtumėte įvardyti įsimintiniausias savo karjeros rungtynes?
- Vienos tokių - su Jugoslavijos rinktine Atėnuose, tikrai buvo nepaprastos rungtynės.
- Nuo jų praėjus beveik devyneriems metams, apie tą žūtbūtinį mačą galime kalbėti be emocijų. Neseniai vienas geriausių šalies teisėjų pareiškė, kad toms rungtynėms teisėjavęs amerikietis nedarė klaidų. Ar ir Jums dabar taip atrodo?
- Varnas varnui akies nekerta. Apie ką ten apskritai šnekėti? Galiu pasakyti keturis penkis dalykus, kurie apskritai neįmanomi. Nelsonas yra sakęs, kad tose rungtynėse vieno švilpuko kaina buvo šeši taškai. Kai dabar matau visą FIBA valdymą, man tokie dalykai neatrodo labai keisti. Niekada nesu sakęs, kad tose rungtynėse teisėjas prieidavo prie manęs ir patarinėjo perduoti kamuolį Saboniui, kai per visą karjerą niekada nebuvau kalbėjęs su arbitru. Kad ir kaip būtų, tame čempionate mus apvogė, ir viskas.
- Ar dar pažaidžiate krepšinį?
- Ne, tiksliau, nenoriu, kad skaudėtų. Negaliu būti arti aikštelės, norisi žaisti. Paimsi kamuolį, pradėsi mušti, paskui šokti, mesti ir vėl kelias dienas skaudės koją.
- Ar ne per didelė kaina?
- Kaip pasakyti, kol kas gyventi galima. Neaišku, kaip bus po 10 metų. Bet mano atveju, ko gero, šiek tiek didoka, galėjo karjera pareikalauti ir šiek tiek mažiau.
- Nuolat skauda kojas?
- Turi gyventi pagal tam tikrą ritmą, kad visos raumenų grupės gautų tam tikrą apkrovimą, tada galiu šiek tiek judėti. Vienos kojos atsispyrimų skaičius suskaičiuotas. Bet kam apie tas bėdas kalbėti, kam nuo to bus lengviau.
- Baigęs karjerą ėmėtės verslo, atrodo, kad jis ne itin sekasi?
- Ką verslas? Kas sakė, kad nelabai gerai sekasi? Tegul žmonės nusiramina, viskas gerai.
- Tačiau kalbama, kad laisvalaikio ir pramogų kompleksas “Forum Palace” neduoda planuotų pajamų?
- Tas kompleksas yra ne šiai dienai. Žmonės turi galimybę ateiti pasportuoti, pasidžiaugti gyvenimu. Tai puikus kompleksas, kuris turi neblogas perspektyvas. Aišku, jei tuos rūmus būtų pastatęs koks nors inkognito austras su prancūzu, tuomet visi sakytų, koks puikus projektas. Buvo galima statyti dėžę, tačiau mano, kaip piliečio, pareiga yra nestatyti dėžės, nes ant Neries kranto tas pastatas stovės mažiausiai 50 metų.
- Kodėl, kaip A.Sabonis, neįsigyjate krepšinio komandos?
- LKAL turime mokyklos komandėlę, o stipresnės komandos kažin ar reikia. Verslas turi būti toks, kad sugebėtum save realizuoti, kad būtų malonu dirbti.
- Bet dabar svarbu ir uždirbti...
- Pinigai tikrai ne svarbiausias dalykas. Vertybė yra laikas, nervai, kiti dalykai, kurių negali nusipirkti. Pagaliau ištikimi ir geri draugai, kurie visuomet yra šalia. O dėl pinigų, vis tiek visų nereikės.
- Bet geriau juos investuoti taip, kad pinigai darytų pinigus?
- Svarbu jų neprarasti. Čia skirtingos filosofijos. Svarbu, ar investicija duoda tau kokį nors pasitenkinimą. Kalbant apie Arvydą, jam komanda labai daug reiškia, man irgi kažkada taip buvo. Gal kada nors norėsiu grįžti į krepšinį, nežinai, kas tau vieną rytą šaus į galvą.
- Kodėl pastaruoju metu atitolote nuo krepšinio - 2002 metais pasitraukėte iš LKL prezidento pareigų, sustabdėte NEBL projektą?
- Dėl NEBL tiesiog stengėmės išsiaiškinti, ar rinka yra moki, ar nemoki. Praktiškai ištyrėme rinką, nes teoriškai nežinojome, kiek už transliacijas gali duoti, pavyzdžiui, Vokietijos televizija. Pirmieji padarėme akibrokštą FIBA sistemai, po NEBL atsiradimo ėmė steigtis kitos lygos. Nuo kuo prasidėjo ULEB? Kai pamatė, kad mūsų neuždaužė, ir jie ėmėsi projektų. Krepšinis Rusijoje buvo penktoje šeštoje vietoje, o kas yra krepšinis Danijoje, Švedijoje? Rinka paprasčiausiai buvo nemoki.
Buvo ir kitų priežasčių, dėl kurių sustabdėme projektą. Kad ir lietuviškas nepasitikėjimas. Egzistuoja nuomonė, kad ispaniškas batas yra geresnis, mes bijome garsiai pasakyti apie save gerą žodį. Mes vadovavome 17 šalių projektui, sukūrėme savarankišką sistemą, tačiau vis tiek buvo blogai. Jei šalia pasodintume kokį “pusglušį” amerikoną, iš karto būtų kitas reikalas. Kaip Stankovičius vaikščiojo ir rodinėjo, kaip viską NBA padarė. Nieko jis nepadarė, viską buvo padarę lietuviai.
- Sekmadienį Jums sukaks keturiasdešimt, audringai švęsite?
- Gali rašyti, ką nori, neprašausi, - juokiasi. - Kai pasibaigs, tai galėsiu daugiau pasakyti. Aišku, atvažiuos draugai, reiktų pasakyti - nepavyko išvengti.
