Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Po vizito - mitų renesansas
2006-10-21
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Britų karalienės Elžbietos II viešnagės metu paskelbta jos giminystės su Gediminaičiais versija paskatino prisiminti ir daugiau istorinių spėjimų
Belaukdami Didžiosios Britanijos monarchės vizito lietuvių ir britų istorikai pateikė hipotezę, kad Elžbieta II turi lietuviško kraujo.
“Kauno dienos” skaitytojas pateikė dar vieną intriguojančią istoriją, susijusią su Didžiosios Britanijos monarchų dinastija. Ir nors istoriniai gandai retai tampa istoriniais teiginiais, jie gajūs ir ilgaamžiai.
Abejojama teiginio svarumu
Lietuvos užsienio reikalų ministerijos lėšomis parengtoje Lietuvoje gyvenančio ir dirbančio britų istoriko Styveno Rovelio brošiūroje “Toli vieni nuo kitų esančių draugų bendrumai: Didžiosios Britanijos ir Lietuvos ryšiai” iškelta versija, kad Didžiosios Britanijos karalienė turi labai tolimų giminystės ryšių su Gediminaičiais.
“Tai ne versija, o teiginys”, - įsitikinęs Vilniaus universiteto profesorius Alfredas Bumblauskas. Monarchės vizito proga Britanijos prekybos rūmų surengtoje vakarienėje šis istorikas perskaitė pranešimą “Britanijos aristokratai Lietuvoje. Lietuvos aristokratai Britanijoje”. Jo labiausiai intriguojanti detalė - Elžbieta II yra Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino dvidešimtos kartos palikuonė pagal moteriškąją liniją. Anot A.Bumblausko, LDK kunigaikščio, Lenkijos karaliaus Kazimiero Jogailaičio (1427-1492) dukra Sofija ištekėjo už Fridricho I iš Ansbach-Hohencolernų dinastijos. Šios moteriška linija įeina į Elžbietos II tiesioginių protėvių - Stiuartų-Hanoverių dinastiją. “Taigi Didžiosios Britanijos karalienė turi bent lašelį lietuviško kraujo”, - konstatavo istorikas, akis į akį su karaliene šia tema taip ir nepakalbėjęs. Šmaikštuoliai matematikai patikslino: dvidešimtos kartos palikuonės kraujyje tegali būti 0,00009 procento lietuvybės.
Ne vienas istorikas skeptiškai atsiliepė apie A.Bumblausko “mėlynojo kraujo” tyrinėjimus. Esą jis pranešęs tai, ką seniai žino monarchijų specialistai - visos karališkosios dinastijos Europoje yra daugiau ar mažiau giminės viena kitai. “Tai buvo genealoginis tyrimas”, - abejones jo pateikto teiginio svarumu atmušinėjo A.Bumblauskas, tyrinėjęs istorikų nelabai knebinėjamą moteriškąją monarchų liniją.
Skaitė apie karaliaus dovanotas studijas
Visai Lietuvai alsuojant karališkojo vizito nuotaikomis, nuolatinis mūsų laikraščio skaitytojas papasakojo kitą intriguojančią istoriją, susijusią su Didžiosios Britanijos monarchų dinastija.
Viena mergina iš Jurbarko 1936 m. esą nusiuntė sveikinimo atviruką ką tik Didžiosios Britanijos karaliumi tapusiam Jurgiui VI, Elžbietos II tėvui. Po kurio laiko jaunoji jurbarkietė iš karališkųjų rūmų gavo padėkos laišką ir kvietimą pradėti jai dovanojamas studijas Didžiojoje Britanijoje. Dabar jau mirusi vilniečio “Kauno dienos” skaitytojo mama pasakojo apie tai perskaičiusi tarpukario spaudoje. Tačiau nei senieji jurbarkiečiai, nei paslaugūs Jurbarko kraštotyros muziejaus darbuotojai, nei tarpukario spaudos tyrinėtojai Jurbarke, Kaune ir Vilniuje šio pasakojimo nepatvirtino.
Kur baigiasi istorinis teiginys ir prasideda istorinis gandas? “Kiekvieną prielaidą reikia tikrinti”, - sakė A.Bumblauskas ir pridūrė specialiai istorinių gandų netyrinėjantis.
Atrodo, istoriniai gandai nėra tyrimų objektas ne jam vienam. “Gandais nesidomiu, jų neseku, laikau juos viena bjauresnių visuomeninio gyvenimo apraiškų”, - teigė Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyriaus vedėjas, istorijos mokslų daktaras Česlovas Laurinavičius. Tačiau jis pripažino per savo mokslinę karjerą girdėjęs ne vieną istorinį gandą. “1919 m. buvo pasklidęs gandas, esą į Kauną atplauks Didžiosios Britanijos laivyno flagmanas “Caledon”. Arba kad 1920 m. Ukmergėje susitiko Rusijos revoliucionierius Levas Trockis ir vokiečių generolas Liudendorfas”, - istoriniais teiginiais taip ir nevirtusius istorinius gandus perpasakojo Č.Laurinavičius.
Kazokai užkibo ant auksinio jauko
Karo istorikas, Vytauto Didžiojo karo muziejaus direktoriaus pavaduotojas Arvydas Pociūnas istorinius gandus vertina palankiau. “Kaip istorikui man jie kelia abejonių, bet kaip miestiečiui - patinka. Pagyvinantys oficialią miesto istoriją istoriniai gandai - miestiškojo folkloro, pradėjusio formuotis XVII-XVIII a., dalis”, - kalbėjo A.Pociūnas.
Spalvingiausias jo žinomas istorinis gandas: kažkur Kauno senamiestyje tebėra paslėpta keletas statinių su XIX a. auksiniais prancūzų frankais.
1812 m. gruodį prancūzų kariuomenė traukėsi iš Vilniaus. Ties Panerių kalvomis ją užpuolė kazokai. Prancūzams vadovavęs maršalas Mišelis Nėjus ekspromtu sumanė būdą, kaip išgelbėti savo karius. Buvo paliepta laužti kartu gabentas prancūzų kariuomenės iždo statines ir mėtyti auksines monetas ant žemės. Kazokai užkibo ant auksinio jauko - puolė rinkti pinigus, o prancūzai sėkmingai pasiekė Kauną. Sako, tąkart buvo išlaužtos ne visos auksinių pinigų kupinos statinės. Į Kauną prancūzai atsigabeno 16 statinių su jose buvusiais 4 milijonais frankų.
Prancūzų lobis, paslėptas Senamiestyje
Prancūzai, Kaune įsirengę įtvirtinimus ties Miesto siena (dabar čia - Miesto sodas), sėkmingai apsigynė nuo rusų antpuolio, bet po dar vieno puolimo sulaukė įsakymo trauktis. Karinė kavalkada, pontoniniu tiltu įveikusi Nemuną, bandė kilti į Aleksoto kalną. Kelias (jo liekanų yra Aleksoto funikulieriaus kaimynystėje) buvo slidus, 24 arkliai nesugebėjo aukštyn užtraukti vežimų, prikrautų statinių su auksu. Pulkininkui De Heringenui vadovaujant statinės buvo perkrautos į roges ir sėkmingai užgabentos į kalną. Tačiau 3 ar 4 statinės visgi liko.
“Štai čia ir prasideda legenda, - nuo tikrų faktų prie gandų perėjo A.Pociūnas. - Dalis statinių esą čia pat buvo pralaužtos ir pinigus imta mėtyti saviems kariams. Tačiau ne visi susigundę, gyvybė daugeliui buvo brangesnė - kazokai jau lipę ant kulnų”. Taip gimė lig šiol mieste tebesklandantis gandas, kad 3 ar 4 statinės aukso frankų liko kažkur Kaune. Jos esą paslėptos vienoje Senamiesčio bažnyčių. Praėjusio amžiaus 7 dešimtmetyje kažkoks prancūzų kariūno palikuonis net skelbėsi turįs Kauno žemėlapį su pažymėtomis paslėptų lobių vietomis, tačiau niekas jo turimų žinių taip ir nepatikrino.
Požemių egzistavimu tikima net Rusijoje
“Gandas apie paslėptas statines su auksiniais frankais, istoriko akimis, neatrodo labai įtikinamas, - svarstė A.Pociūnas. - Kas galėjo frankų pilnas statines mieste paslėpti? Prancūzai? Kažin ar spėjo. Kazokai? Nepanašu, kad jie būtų skubėję slėpti, o ne griebti auksinius pinigus”. Tačiau istorikas visiškai ir nepaneigė gando, palikdamas viltį lobių ieškotojams: “Jei ne visos statinės tada buvo užgabentos ant kalno, kas žino, kaip ten buvo. Gal prancūzai Kaune paslėpė ne savo kariuomenės iždą, o Maskvoje prisigrobtą turtą? Kauno senamiestis nėra iki galo ištyrinėtas ir kažin ar kada bus”.
Apie tai, kad Kauno fortai esą tarpusavyje sujungti požemiais, tikima ne tik Lietuvoje, bet ir Rusijoje. Šį istorinį gandą A.Pociūnas paneiginėjo užklaustas ne vieno į Kauną atvykusio rusų istoriko. Tačiau kauniečiui istorikui visai smagu buvo tai daryti. “Tegu istoriniai gandai apie Kauną sklinda kuo plačiau ir vilioja atvykti jų patikrinti kuo daugiau specialistų ir turistų”, - linkėjo jis.
Po aikšte - slaptas tunelis
Vienas žinomiausių lig šiol mieste sklandančių istorinių gandų: iš Rotušės tuneliu, esančiu po aikštės grindiniu, galima pasiekti Arkikatedrą baziliką, o tunelis, prasidedantis po Šv.Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia, veda į kitą Nemuno pusę. Pažaislio vienuolynas esą irgi turi slaptą požeminį išėjimą, ir apskritai visa senoji Kauno dalis išraizgyta požeminiais, dabar užverstais urvais, einančiais po Nemunu, Nerimi į Vilijampolę, Raudondvarį ir net į Vilnių.
Archeologo Algirdo Žalnieriaus samprotavimu, žmonės visada mėgo paslaptis, legendas, landžioti į požemius ir, pasakodami iš ten savo įspūdžius, musę paversti drambliu. “Tiesiai šviesiai sakau: Kaune požemių nėra”, - tvirtino istorikas, savo teiginį pagrįsdamas istoriniais faktais. XVII a. viduryje vykstant karui su Maskva, Kaunas šešerius metus buvo okupuotas rusų kariuomenės. Per tą laiką klestintį mūrinį miestą rusai pavertė griuvėsių krūva. Po karo dalis pastatų nebuvo atstatyta, jų rūsiai ilgainiui buvo užversti. Ir kai po daugelio metų žmogus, remontuodamas savo namą, atsitiktinai atkasdavo neatstatyto pastato rūsio skliautą, jam galėjo atrodyti, kad rado požeminį tunelį. “Juo labiau, kad atstumai, vaikščiojant po rūsį pasišviečiant tik žvake, atrodo kitokie”, - pastebėjo archeologas.
A.Žalnieriaus žiniomis, gandai apie požeminį Kauną atgijo 1930 metais, švenčiant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines.
Kaip tik tuo metu miesto valdžia ėmė deklaruoti susidomėjimą senove, pradėjo tvarkyti Kauno pilies teritoriją, ją išpirkusi iš daugybės čia sklypus turėjusių vargingųjų miestiečių. Žmonių kalbos apie požeminius tunelius tada buvo suintensyvėjusios.
Iškilo ant sugriautų pastatų rūsių
Praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje restauruojant Rotušę istorinius tyrimus atlikęs istorikas Žibartas Simonaitis irgi konstatavo, kad pastato su senuoju Kaunu nejungia jokie požemiai.
Tačiau dabartinis Rotušės šeimininkas, vyriausiasis miesto ceremonimeistras Kęstutis Ignatavičius prisipažino iki galo negalintis atmesti prielaidos apie paslaptinguosius po pastatu prasidedančius tunelius. Nemune pakilus vandens lygiui, stebėtinai greitai apsemiami Rotušės rūsiai, K.Ignatavičiaus manymu, tai šioks toks liudijimas apie požeminį tunelį, vedantį Nemuno link.
Archeologo A.Žalnieriaus aiškinimu, po Rotuše buvę rūsiai, pastato funkcijai pasikeitus iš prekybinės į administracinę, XVIII a. buvo užpilti.
Ant ne visai nugriautų pastatų bei jų rūsių XVII a. iškilo ir Jėzuitų kvartalas: bažnyčia, mokykla. Tai gali paaiškinti, kodėl patvinusio Nemuno vanduo taip greitai pasiekia Rotušę: požeminių rūsių labirintais vandeniui lengviau sunktis.
Istoriko teigimu, antroji bažnyčia Kaune, išdygusi ant senų pastatų liekanų yra Kunigų seminarijos, t.y. Šv.Trejybės bažnyčia. Išvalius po seminarijos pastatais buvusius užverstus gyvenamųjų namų rūsius, atsivėrusiu jų labirintu iš Bernardinų bokšto galima būtų pasiekti A.Jakšto gatvę. “Bet tai būtų laiko, o ne žmogaus sukurtas tunelis”, - teigė A.Žalnierius.
