Pasipūtėlis


2006-05-23
Pasipūtėlis

Virgis buvo tipiškas senbernis. Vaikščiojo įsibrukęs į seniai nebemadingą kostiumą ir vis dar manė, kad kiekviena mergina tik ir svajoja už jo ištekėti.

Žvalgėsi į gražutes ir dešimčia metų už jį jaunesnes paneles. Postringaudavo, kad vien grožio merginoms yra maža. Reikia, kad būtų protingos, o jų tėvai - turtingi. Ir patenkintas kikendavo į savo nušiurusią barzdelę.

Gyvenome kaimynystėje, todėl iš mandagumo klausydavausi jo kvailų šnekų. Kitaip būčiau pasiuntusi po velnių, nes jo išvedžiojimai skambėjo labai jau kvailai. Taip ir norėdavau pasakyti - pirma pasižiūrėk į veidrodį, o jau paskui šnekėk. Vis susilaikydavau iš humanistinių paskatų. Mačiau, kaip jį, savo vėlai susilauktą vienturtėlį, augino mama. Jis būdavo iščiustytas, nuglostytas ir išgirtas - koks protingas, koks geras, koks sumanus, ne toks, kaip kiti vaikai.

Dėl to nuo mažens pabrėžiamo išskirtinumo jis ir tapo toks. Nuoširdžiai manė, kad tereikia laikytis jau mirusios motinos nurodymų ir visas pasaulis jo nevertas. Didžiuliai reikalavimai merginoms taip pat buvo jo motinos maldelė. Ją kalbėti ji pradėjo, vos Virgis sulaukė aštuoniolikos. Dėl to jis tikriausiai nė į šokius už mokyklos sienų nebuvo nuėjęs.

Mamytė net nenujautė, kad jos kostiumuotas sūnelis, kai jo bendraamžiai dėvėjo džinsus, tarp mokyklos mergaičių pasisekimo neturėjo. Atverti akių jai neišdrįso net mano smarkioji mama, kuri buvo pratusi rėžti žmonėms tiesą į akis.

Matyt, nujautė, kad atimtų iš tos moters didžiausią gyvenimo džiaugsmą, o Virgiui iš jos dusinančio glėbio išsiveržti nepadėtų. Mama žinojo, kas yra Virgio tėvas. Tais laikais susilaukti nesantuokinio kūdikio nebuvo tas pats, kas dabar. Virgio mama buvo netekėjusi ir vyro arti jos bent jau kaimynai nebuvo matę. Darbšti, be galo tvarkinga ir dievota moteris gyveno savo butelyje tyliai, kaip pelytė urvelyje, ir niekam neužkliūdavo. Net jos didėjančio pilvo ilgai niekas nepastebėjo. Tiesa paaiškėjo, kai ji kartą apalpo koridoriuje ir teko kviesti greitąją.

Mano mama padėjo ją paguldyti į lovą ir buvo šalia, kol gydytoja išvažiavo, todėl išgirdo, kad tas apalpimas buvo susijęs su būsimąja motinyste. Paskui moteriškės sveikata visai sušlubavo, ją išvežė į ligoninę.

Kai ištiko krizė ir net gydytojai nežinojo, ar liks gyvas bent vienas iš jų - kūdikis ar motina, mano mama gavo nepaprastą užduotį: ji turėjo atvesti į ligoninę kūdikio tėvą. Taip mama ir sužinojo visą tiesą apie tyliąją kaimynę.

Virgio tėvas buvo kunigas. Žmogus, kuriam nebuvo leista turėti šeimos ir vaikų. Susitikęs mieste kadaise mylėtą merginą, su kuria išsiskyrė dėl savo būsimos tarnystės ir mirštančios motinos ramybės, nebegalėjo su ja atsišnekėti.

Šnekėjosi šnekėjosi ir prisišnekėjo vaikelį. Moteriai, kuri taip ir liko gedėti savo vienintelės meilės, tai buvo Dievo dovana. Kaip kitaip, jei jis leido pastoti keturiasdešimties ir dar nuo vyro, kuris atrodė prarastas amžiams? Tas vyras nesipriešino, suprato negalįs siūlyti atimti gyvybę, o ir apvilti jau kartą apviltos moters nebenorėjo. Abu suprato, kad daugiau nebegalės matytis.

Virgio motina, net prieš mirdama nepasakė, kas jo tėvas, nors jai buvo baisu palikti sūnų vienut vieną visame pasaulyje. Ji pati buvo našlaitė ir žinojo, ką reiškia, kai nėra kam pasiguosti, bet išduoti paslapties nenorėjo. Man kažkodėl atrodo, kad ji tikėjosi, kad tai už ją padarys mano motina. Taip ir priesaika mylimajam liks nesulaužyta, ir sūnus sužinos tiesą, kurios atskleisti ji nerado drąsos ar jėgų.

Mano mama kelis kartus norėjo tą tiesą pasakyti Virgiui, bet vis atidėliojo. Vis atrodė, kad dar ne laikas. O paskui jau buvo vėlu. Kunigas mirė ir nebebuvo naudos iš to, kad Virgis sužinos apie jį. Mama verkė ir papasakojo man tą ilgai saugotą paslaptį. Dabar žiūrėdama į Virgį aš jį užjaučiu labiau nei anksčiau. Nereikia norėti, kad jis būtų kitoks, jei jau likimas jam lėmė tokią sudėtingą pradžią.

Gal ir gerai, kad jis nesusirado poros. Taip perduotų nesusipratimų estafetę kitai kartai. Sunku įsivaizduoti moterį, kuri sugebėtų jį ne tik nuoširdžiai pamilti, bet ir iš jo sielos ištrinti seną jo motinos neviltį, apgaulę ir vienatvę. Vaikas, užaugęs tokioje aplinkoje, be laiko, nespėjęs dorai subręsti, susensta.

Jolita