Parskrido į lietuvišką žemę


2007-04-21
Parskrido į lietuvišką žemę

Didžiuliu tarptautinių apdovanojimų vainiku pasipuošęs A.Matelio filmas “Prieš parskrendant į Žemę” liudija dokumentinio kino renesansą

Šią savaitę atsitiko kažkas neįprasta. Tiksliau, seniai seniai pamiršta. Stambiausių Lietuvos miestų kino teatruose (ir “Akropolyje” įsikūrusiame “Forum Cinemas” kino centre) startavo lietuviško dokumentinio filmo premjera. “Parskridęs” iš tolimiausių užsienių ir parsivežęs daug tarptautinių apdovanojimų pradėtas demonstruoti Arūno Matelio filmas “Prieš parskrendant į Žemę”.

Dar viena lietuviško kino pergalė

Kad Lietuvos dokumentininkai nuolat pristato savo filmus užsienio kino festivaliuose, žinome seniai. Kartais apie šias pasaulines premjeras ar svetur gautus prizus pasiskaitome spaudoje. Kai kam net pavyksta šiuos filmus pamatyti kokiame nors vieninteliame seanse Vilniaus “Skalvijoje” ar sostinėje vykstančio festivalio “Kino pavasaris” pristatyme, dalyvaujant autoriams. O visiems kitiems tenka ilgai laukti, kol apie kultūrinę misiją nuolat postringaujantys LTV vadovai kokios nors nacionalinės šventės proga lietuvišką dokumentinį filmą įtrauks į savo tinklelį.

Sovietmečiu geriausius lietuviškus dokumentinius filmus buvo įprasta rodyti kaip priedą prie pagrindinio filmo. Taip žiūrėti buvome įpratę ir pačius įžymiausius visų dabartinių jaunų Lietuvos dokumentininkų mokytojo Henriko Šablevičiaus darbus, ir kitų dokumentinį žanrą išmėginusių režisierių filmus. Tačiau dabar šis laikas prieš vaidybinį filmą kino teatruose išnaudojamas “svarbesniam” reikalui - pramoginių hitų anonsams ir komercinei reklamai.

Dokumentika nurungia vaidybinį kiną

Pastaruoju metu visame pasaulyje pastebimas didžiulis susidomėjimas dokumentiniu kinu. Šį fenomeną tyrinėję psichologai pabrėžia dvi dokumentinio kino renesanso priežastis.

Pirmoji susijusi su Holivudo komerciniu kinu. Pastaraisiais metais fantastinio žanro meistrų ištobulinta “virtuali realybė” ir kompiuteriniai specialieji efektai pavertė komercinį kiną gryna pramoga, nekeliančia jokių problemų. Todėl tokiu avitaminizuotu maistu persisotinę žmonės taip noriai metėsi prie televizorių žiūrėti visokiausių realybės šou, kur, kaip skelbia jų kūrėjai, “viskas tikra”.

Kad dokumentika gali nurungti bet kokią Holivudo specialiųjų efektų kūrėjų fantaziją, įrodė ir 2001 -ųjų rugsėjo teroro akto transliacijos, ir dideli reportažai iš Irako, o kiaurą parą non stop realybę transliuojančių TV kanalų reitingų negali pasivyti jokia pramoginė televizija.

Ir didieji kino festivaliai dabar retai apsieina be dokumentikos. JAV režisieriaus Maiklo Muro filmas “Farenheitas 9/11” net buvo apdovanotas “Auksine palmės šakele” tarptautiniame Kanų kino festivalyje, ko nebuvo atsitikę beveik keturis dešimtmečius. Didžiulio susidomėjimo daugelyje pasaulio šalių (ir Lietuvoje taip pat) susilaukė kvapą gniaužianti prancūzų kinematografininkų dokumentinė juosta “Migruojantys paukščiai”.

Net “pirmajame ešelone” esantys garsiausi pasaulio kino režisieriai lyg susitarę strimgalviais puolė į dokumentikos bangas: Martinas Skorsezė pertraukoje tarp “Aviatoriaus” ir “Infiltruotų” sukūrė dokumentinį filmą apie “antrą kvėpavimą” atgavusį roko muzikos bardą Bobą Dylaną, Oliveris Stounas prieš epinį “Aleksandrą Makedonietį” sukūrė labai ekspresyvų Fidelio Kastro dokumentinį portretą “Komandantė”, o stambiausių kino festivalių numylėtinis Emiras Kusturica baigia dokumentinį filmą apie legendinį futbolininką Diego Maradoną.

Todėl galima ryžtingai teigti, kad dokumentika tampa madinga.

Kelias į tarptautinį triumfą

Talentingo dokumentininko Henriko Šablevičiaus mokinys Arūnas Matelis Sąjūdžio metais debiutavo dokumentine novele “Pelesos milžinai” (1989 m.). Tai buvo jaudinantis pasakojimas apie Baltarusijos kaimuose gyvenančius lietuvybės puoselėtojus. Kartu su bendramoksliu Audriumi Stoniu jis kūrė kinematografinį “Baltijos kelio” metraštį. O jau už trečiąjį filmą “Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį” (1991 m.) gavo pagrindinį prizą tarptautiniame trumpametražių filmų festivalyje Oberhauzene (Vokietija).

Vėliau sekė labai saviti Arūno Matelio filmai “Iš dar nebaigtų Jeruzalės pasakų” (1996 m.), “Pirmasis atsisveikinimas su Rojum” (1998 m.), “Priverstinės emigracijos dienoraštis” (1999 m.), “Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos” (2000 m., kartu su Audriumi Stoniu) ir “Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą” (2003 m.).

Tačiau pačiu garsiausiu Arūno Matelio filmu tapo jaudinantis dokumentas “Prieš parskrendant į Žemę”, pasipuošęs didžiuliu tarptautinių apdovanojimų vainiku. Filmas pelnė Leipcigo kino festivalio pagrindinį prizą - “Auksinį balandį”, Pirmąjį prizą Madride, “Sidabrinį vilką” Amsterdame. Filmas buvo teikiamas “Oskaro” nominacijai, bet į finalinį penketuką nepateko. Užtai Amerikoje buvo apdovanotas JAV kino režisierių gildijos prizu, kurį Arūnui Mateliui visai neseniai įteikė garsus amerikiečių kino aktorius Aronas Ekhartas.

Asociacijų sūkuriuose

Pačiam garsiausiam savo filmui Arūnas Matelis pasirinko ne taip dažnai dokumentininkų lankomą vietą - onkologijos ligoninę. Vien mintis apie šią vietą daugeliui žmonių kelia panišką baimę, tarsi ant pagrindinių durų būtų parašyta “Čionai įžengęs, viltį mesk į šalį...”

Niūrūs koridoriai, seniai remonto prašančios sienos, ligonių palatos, lašinės ir plikai nukirpti vaikai. Filmas ir prasideda ilga plaukų kirpimo scena, nuostabiu būdu išlaisvinta iš buitiškumo. Kitokiame kontekste tai būtų vien įprastos realybės vaizdelis. Čiagi regime tikrą ritualą, tuoj pat žadinantį konkrečias kultūrologines asociacijas.

Kino kritikas Linas Vildžiūnas labai tiksliai pastebėjo, kad žiūrėdamas šią sceną “netikėtai suvoki biblinio siužeto apie Samsoną universaliąją prasmę: netekęs plaukų žmogus praranda ir kūno jėgas”. Šią Arūno Matelio filmo sceną galima lyginti ir su chrestomatiniais kadrais iš paskutinio nebylaus kino šedevro - Karlo Teodoro Drejerio “Žanos D’Ark kančių”: stambiu planu kerpami šventosios kankinės plaukai sukrečia labiau negu scena ant laužo.

“Vaikai nemiršta...”

Daug laiko praleidę Santariškių ligoninėje filmo “Prieš parskrendant į Žemę” kūrėjai ilgai ieškojo savito medžiagos pateikimo. Režisierius sako norėjęs nufilmuoti taip, kad “kamera tarsi glostytų daiktus, kad tie daiktai (net seni čiužiniai) filme atrodytų gražūs, nesąmoningai sukeltų estetinį pasigėrėjimą ir turėtų dvigubą prasmę - kad imtum manyti, jog ten yra gera, ten yra kažkas tikra”.

Žiūrėdamas filmą jauti, kad mažieji ligoninės pacientai nebijo kameros. Jų akyse - nesuvaidintas vaikiškas smalsumas, dažnai nustelbiantis visai nevaikišką išmintį. Atviras, švytintis pagrindinio herojaus Andriaus veidas nesidrovėdamas žvelgia į kamerą - vadinasi, tiesiai į mūsų akis. Ir tame žvilgsnyje tiek nebylių emocijų, kad išsaugoti olimpinę ramybę jau nebegali.

Akivaizdu, kad filmuojant dokumentinį filmą autoriai kartais imasi nepastebimai režisuoti realybę, organizuoja kadro kompoziciją, provokuoja herojus klausimais. Už kadro dažnai skamba Arūno Matelio klausimai Andriui. Jie labai paprasti, bet gimsta iš pačios aplinkos ir gyvo kontakto su berniuku. Atsakymai taip pat paprasti, bet už jų jauti brandžios sielos biografiją.

Filmo finalas atviras ir kartu viską pasakantis be žodžių. O į klausimą, ar Andrius mirė, Arūnas Matelis atsako: “Vaikai nemiršta... Jie gyvena su vėju, su saulės spinduliu... Tik pasaulis yra toks, kad mes dažnai įsivaizduojame, jog viskas baigiasi fiziniu išėjimu. Nežinome, koks didelis yra pasaulis, nežinome visų jo slėpinių ir prasmių. Gal kas nors paskutinę akimirką sužino visą didžiąją gyvenimo prasmę. Tie vaikai per daug supranta ir patiria, kad galėtų išnykti...”