Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Ona KNAPKYTĖ
2004-01-17
Remigijus JURGELAITIS
Teatras - visas jos gyvenimas. Ir kitaip vargu ar galėtų būti, kai kalbame apie šią talentingą moterį, sukūrusią daugiau nei 90 ryškių ir įtaigių vaidmenų teatre, nusifilmavusią ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių vaidybiniuose filmuose, įgarsinusią šimtus animacinių filmų ir radijo spektaklių. Ji sako nesistebėsianti, jei, pažvelgę į nuotrauką, jos neatpažins net ir ištikimi gerbėjai: “Viešpatie mano, kitaip ir negalėtų būti, esu visiškai sudžiūvusi, sveriu vos 36 kilogramus. Praktiškai badauju, o į sceną nelipu jau keliolika metų”. Tačiau, kai ji prakalba vaikišku balsu ir išgirsti dar vaikystėje ekrane matytą Mikę Pūkuotuką, nebegali abejoti, kad tai ji - viena talentingiausių senosios kartos aktorių
Ona KNAPKYTĖ
- Ką dabar veikia viena ryškiausių praeities scenos žvaigždžių?
- Jeigu būčiau sveika, gyvenimas būtų dar geresnis. Tuoj sueis aštuoniasdešimt penkeri, sveriu vos 36 kilogramus, todėl neturiu kuo džiaugtis. Turėjau aštuonias operacijas, matote, į ką dabar esu panaši. Gaila, kad mane ligos puola - blogai funkcionuoja į kojas įstatytos geležys, trijose vietose lūžęs stuburas. Prieš keliolika metų valiau palangę ir nukritau. Nieko nebuvo namuose, įsikandau kilimą ir laukiau, negalėjau pajudėti, iki šiol skauda stuburą. Negaliu nieko valgyti, išskyrus daržoves. Praktiškai badauju. Sūnus sako, kad turėčiau daugiau valgyti, tačiau vos praryju sunkesnio maisto, pradeda kamuoti kasos skausmai.
- Ir dabar, kai kalbamės, jaučiate skausmus?
- Visuomet ką nors skauda, bet ką padarysi - toks amžius. Žinote, praktiškai nevaikštau, neišeinu iš namų. Sunkiai galiu išlaikyti pusiausvyrą, nutirpę keturi vienos kojos pirštai, - atsistoja ir demonstruoja, kad eina tik pasiremdama. - Matote, kad neatrodau labai sveika. Kartais nusileidžiu iš penkto aukšto į kiemą, kad raumenys pasitreniruotų, kitaip visiškai atrofuosis. Tačiau jaunimas pamato ir turbūt pagalvoja, kokia čia senė su šlepetėmis po laiptinę vaikšto?
- Sakote, medikai rekomenduoja valgyti tik daržoves, tačiau prisidegate jau antrą cigaretę. Ar nereikėtų atsisakyti tokio įpročio?
- Aišku, medikai nerekomenduoja rūkyti, o galėtų būti kitaip... Kita vertus, nenoriu atsisakyti tokio įpročio. Kartais pagalvoju, kad nebelieka kitų malonumų. Valgyti negaliu, vaikščioti negaliu, o dar rūkyti negalima, gerti negalima, nors taurelę mielai išlenkčiau. Tai kas belieka, tik mirti? Dieve mano, rūkyti tikrai nemesiu. Stengiuosi per dieną surūkyti ne daugiau kaip dešimt cigarečių, tačiau sunkiai sekasi. Kai atėjau į teatrą, visos aktorės rūkė, ir aš pradėjau. Gal iš noro pasipuikuoti, neišsiskirti iš minios. Reikėjo parodyti fasoną.
- Žinau, kad Kaune studijavote ekonomiką, tačiau tapote aktore. Kaip tai nutiko?
- Kai Lietuva atgavo Vilnių, universitetą perkėlė į sotinę, teko ir man palikti Kauną. Atvykusi sužinojau, kad teatre žada statyti Mopasano “Pyšką”. Kai komisija mane pamatė, iš karto pasakė: “Viešpatie, čia tai Pyška”. Ir iš karto mane priėmė. Iš septyniasdešimt penkių pretendenčių priėmė tik mane vieną. Tačiau to spektaklio taip ir nepastatė.
- O Jums skirdavo paauglių vaidmenis?
- Ne tik juos, teatre sukūriau apie 90 vaidmenų, nebuvau antraplanė aktorė. Tačiau kai tik reikėdavo vaidinti vaiką ar paauglį, tai ir kviesdavo mane. Tie nelaimingi bernai būdavo labai energingi, visur strimgalviais lekiantys, dabar man ir atsiliepia tie vaidmenys. Būdavo, tai nukrentu, tai koja lūžta.
- Tačiau paauglių personažai buvo vieni įsimintiniausių Jūsų karjeroje?
- Oi, kaip jie man atsibosdavo. Tačiau ir dabar kai kurie žmonės mane vis dar atpažįsta. Nesigiriu, bet tikrai taip yra. Paprasčiausiai daugelis prisimena būtent mano sukurtus paauglių vaidmenis. Tų spektaklių žiūrovams būdavo keturiolika penkiolika metų, o dabar jie suaugę žmonės.
- Kaip ištikimiausi gerbėjai Jums rodo dėmesį?
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad man nesvarbu, ar mane atsimena, ar - ne. Natūralu, kad jauti malonumą, kai tave pastebi. Kitaip galėčiau klausti, kodėl apskritai lipau į sceną. Atvirai pasakius, buvau pradėjusi galvoti, kad visi mane pamiršo, tačiau dabar ir vėl jaučiuosi reikalinga. Net kai jūs paskambinote, pagalvojau, gal čia kokie vagys. Pamatė, kad gavau pinigų, dabar tikrina, ar esu namuose.
- Daugelį stebino Jūsų balso galimybės, įgarsindavote įvairiausius personažus.
- Ir dabar valandų valandas galėčiau kalbėti vaikiškais balsais. O tų animacinių filmų kiek buvo, tai Dievuli tu mano. Bet nieko, man tas darbas buvo įdomus. Susitaupydavau pinigų už animacinių filmukų dubliavimą, už juos važiuodavau į užsienį. Mus, aktorius, išleisdavo pavažinėti po pasaulį, buvau daugelyje Europos šalių ir Amerikoje, tačiau taip ir nenuvažiavau į Egiptą. Mane nuoširdžiai žavi piramidės. Vis dėlto pamačiau pasaulio, esu labai patenkinta. Kaip dabar prisimenu, paskambino iš partijos komiteto ir pasiūlė: “Gal norite nuvažiuoti į Italiją”. Man net telefonas iš rankų iškrito: “Viešpatie, aš ne komjaunuolė, ar nebijote, kad negrįšiu”? Tačiau jis tik nusijuokė ir paragino greičiau eiti į Kultūros ministerijos kadrų skyrių.
- Tie nervai - dėl vidinių teatro intrigų?
- O kur jų nebūna. Tačiau aktoriaus profesija išskirtinė ir tuo, kad, norint sukurti įdomų personažą, reikia įsijausti į personažo kailį. Aišku, teatre visi nori vaidinti. Tačiau juk gauni tuos vaidmenis, kuriuos gali įkūnyti. Gal ir būdavo kalbų, kad kai kuriuos vaidmenis teatro vadovas ir mano vyras Juknevičius duodavo kaip žmonai, tačiau iš tiesų tokių dalykų nebuvo. Pamenu, perskaitydavau scenarijų ir matydavau, kad galiu atlikti vieną ar kitą vaidmenį, tačiau Juknevičiui to niekada nesakydavau. Vis dėlto tuos vaidmenis jis man ir skirdavo, pagalvodavo, pagalvodavo ir sakydavo: “Gal ir sugebėtum suvaidinti, gal ir...”.
- Meilė teatre taip pat užima išskirtinę vietą...
- Visur žmonės myli. Aišku, teatre turi partneriui jausti simpatiją, neįmanoma suvaidinti šiltų jausmų, jei gyvenime su aktoriumi nesutari. Kartu su Kavaliausku vaidinome spektaklyje “Dėdė Vania”, tame spektaklyje sukūriau Sonios vaidmenį, iš tikrųjų scenoje jausdavausi taip, tarsi jį mylėčiau, tačiau po spektaklių sugebėdavome grįžti į realų pasaulį. Žiūrovų neapgausi, ypač meilės scenose. Jie turi tikėti, kad myli tą žmogų, kitaip spektaklis bus neįtaigus.
- Tačiau, vos pasibaigus spektakliui, jausmai negali išnykti savaime?
- Jie virsta gražia draugyste, pavyzdžiui, su Kavaliausku mūsų santykiai būdavo labai gražūs. Nuoširdžiai bendraudavome. Teatre būdavo ir rimtų romanų, tačiau - ne man. Nenoriu neigti, kad kai kuriems aktoriams jutau simpatiją, tačiau dabar nenoriu jų minėti, galiu dar kokį pamiršti. Tai būdavo paprasčiausiai draugiškumas, šiluma, be tų dalykų ir vaidinti praktiškai neįmanoma.
- O kokią vietą dabar Jūsų gyvenime užima teatras?
- Visas mano gyvenimas - teatras. Nors į jį nenueinu, tačiau teatre prabėgo gražiausi mano gyvenimo metai. Nesuprantu šiuolaikinių spektaklių. Negaliu suvokti, ką režisieriai nori jais pasakyti.
- Kas Jums atstoja teatrą?
- Labai sunku, kai jo nebelieka, - susijaudina. - Toks jau yra gyvenimas, nebelieka vaidmenų, ir turi pasitraukti. Iš teatro išėjau penkiasdešimties, tačiau priežasčių ir dabar nenoriu atskleisti. Nereikia apie tai kalbėti. Tiesiog nebenorėjau vaidinti, visi įkalbinėjo pasilikti, tačiau pasakiau, kad nebenoriu vaidinti. Iki dabar nesigailiu dėl tokio savo sprendimo.
- Ar prisimenate savo paskutinį vaidmenį?
- Buvo filmukas, statė kažkokia mergaitė. Mane pakvietė suvaidinti senutę. O teatre aktoriams reikia vaikščioti, nebegaliu paeiti. Tai kokie dar vaidmenys. Teatre prieš kokį dešimtmetį paskutinį kartą vaidinau Oskaro Koršunovo spektaklyje Madam Šanel. Gavau nežmoniškai didelį honorarą - 1500 litų.
- Ar yra vaidmuo, kurį norėtumėte suvaidinti?
- Ko galiu norėti, Viešpatie. Man tik į grabą gulti, tai ir bus paskutinis mano vaidmuo. Bus puikus finalas. Paguldys šalia vyro, paprašiau, kad man paliktų daugiau vietos.
- Minėjote, kad mielai išlenktumėte taurelę, ar tai dar vienas įprotis iš teatro?
- Oi Viešpatie, tikrai ne. Galbūt vyrukai, kur nors praleidę visą naktelę, sau ir leisdavo išlenkti kokią taurelę. Tradiciškai atšvęsdavome tik premjeras, bet prieš jas - jokio alkoholio. Juk žiūrovai viską puikiai mato, būtų kvaila girtam lipti ant scenos. Kam tuomet repetuoti, dirbti? Juknevičius netoleravo tokių dalykų, iš karto aktorių būtų atleidęs.
- Pastebiu, kad jau ne kartą mūsų pokalbio metu vyrą vadinate pavarde...
- Taip jau esu įpratusi. Čia kaip pravardė. Manęs irgi niekas nevadina Ona, tiesiog - Pule. Esu kaunietė, tačiau kai Vilniuje mane priėmė į teatrą, susipažinau su Monika Mironaite. Jai aš labai patikau, todėl pakvietė gyventi pas ją, turėjo laisvą kambarį. Mironaitė kažkodėl mane vadindavo Knapule, o jos dukra negalėdavo ištarti visų priebalsių, todėl sakydavo tiesiog Pule.
- Mokėtės ir augote Kaune, tačiau jau kelis dešimtmečius gyvenate Vilniuje. Vis dėlto kuo pati save laikote - kauniete ar vilniete?
- Kaunas - mano gimtasis miestas. Kaune gyvena mano giminaitė, net buvau galvojusi senatvėje važiuoti gyventi į Kauną. Nors giminaitė už mane jaunesnė keliolika metų, tačiau ne ką sveikesnė, nenorėjau lipti ant jos sprando. Vilniuje jaučiuosi truputį vieniša, sostinėje neturiu giminių. Visi broliai ir seserys jau mirę, buvau jaunėlė vienuolikos vaikų šeimoje. Taip ir gyvenu su sūnumi, marčia ir anūke. Jie man labai padeda.
- Į sceną lipote kone prieš mėnesį, specialaus projekto “Nepamirštoms žvaigždėms” metu. Ką jautėte, kai Jums plojo tūkstančiai žiūrovų?
- Tai nepaprastas jausmas. Įsivaizduojate, kiek metų jau nebuvau scenoje. Pajutau, kad ir dabar labai gerai joje jaučiuosi. Kai 50-ties išėjau iš teatro, vaidindavau vis rečiau. Tuomet daugiau dirbau televizijoje ir radijuje, įrašėme ne vieną radijo spektaklį, su Teta Beta vesdavome radijo laidas, buvau Pasakų močiutė. Be to, su Teta Beta važinėdavome po vaikų namus, nuveždavome žaisliukų, sekdavome pasakas. Pamenu, kartą pasekėme jiems pasakas, dešimtys vaikų mane apspito, apkabino ir pradėjo prašyti: “Būk mano mama”. Mane tai labai sujaudino, išbėgau į lauką ir kurį laiką negalėjau atsigauti. Mums už tai nemokėdavo, tik duodavo pavalgyti, tačiau tai labai gražus darbas. Gaila, kad dabar yra mažai tokių iniciatyvų, juk tai taip paprasta. Važinėdavome, klampodavome per purvynus, bet vis tiek būdavo labai malonu.
- Ar turite kokią nors svajonę?
- Turiu tik vieną - atsikratyti ligų, tačiau vargu ar ji išsipildys. Be to, norėčiau, kad žmonės nepamirštų nuskriaustų vaikų, juk tai taip nesudėtinga.
- Pakalbėkime apie linksmesnius dalykus, jų daug Jūsų gyvenime?
- Nieko linksmo mano gyvenime nebebūna. Kas čia gali būti? Visi draugai apleido.
- Nesusitinkate, nesusiskambinate net su aktoriais?
- Mane daug kas mylėjo, tikrai mokėjau bendrauti su žmonėmis, puikiai sutariau su kolegomis. Tačiau kiekvienas turi savo bėdų. Buvo labai daug aktorių, kurie ateidavo, lankydavo, tačiau ir juos užgraužė buitis. Net ir jaunesnėms mano draugėms jau apie 60 metų. Kam dabar gerai gyventi, kai atlyginimai - 600, 700 litų? Kiekvienas dabar galvoja, kaip uždirbti vieną ar kitą litą. Nieko nekaltinu, tačiau juo toliau, juo mažiau bendraujame.
- Jūsų buitis, ko gero, taip pat vargana?
- Nevarau Dievo į medį. Gaunu valstybinę pensiją. Kiek man reikia tų pinigų, juk valgyti nieko negaliu, niekur neišeinu, tai dar ir sūnaus šeimai padedu. Jie abu medikai, o kokie dabar medikų atlyginimai, vos pragyventi įmanoma.
- Tačiau turite būdą, kaip prasiblaškyti?
- Mano išsigelbėjimas - televizorius, atsisėdu prieš dėžę ir sėdžiu. Kai marti dirba, anūkei maisto pašildau, ir viskas. Senatvė, nieko nepadarysi. Džiaugiuosi, kad per televizorių pradėjo rodyti senus Lietuvos kino studijos filmus. Įdomu pažiūrėti, prisiminti gerus laikus. Gerai, kad Mildažytė tą akciją sugalvojo, buvo puiki proga prasiblaškyti. Tik žinote, kas mane nustebino, akordionistas Ločeris. Sako, neatėjo, nes neturėjo kuo apsiauti. Viešpatie, juk kažką įmanoma rasti, pagaliau iš draugų, giminaičių pasiskolinti. Juk ta šventė buvo rengta būtent jam.
- Kada paskutinį kartą davėte autografą?
- Kad niekam nedaliju. Pamenu, kai vykdavo vaidybinių filmų premjeros, net pirštus skaudėdavo. Važinėdavom po kino teatrus, pristatydavome filmus. Kažkodėl mane vis stumdavo kalbėti, todėl daugelis norėdavo mano autografo.
- Beje, o ką sapnuojate?
- Čia ir paklausėte. Ką dabar sapnuoju? Taip miegu, kad nieko greičiausiai nesapnuoju, praryju tabletę ir kaifuoju. Juokauju, žinoma, iš tiesų sergu, man sunku, depresija. Kartais sunku kęsti skausmus. Jei nenuvykstu procedūrų į skausmo kliniką, vos galiu kentėti. Tas procedūras reikia atlikti kas tris mėnesius, tačiau nebuvau jau pusę metų. Neturiu automobilio, o su taksi važiuoti pakankamai brangu. Kol kas nelabai skauda, tai vis delsiu.
- O vakarais ar pagalvojate, kad gyvenime ne visi Jūsų sprendimai buvo teisingi?
- Aišku, kad būna tokių sprendimų, kurių galėjau ir nepriimti. Kiekvienas žmogus savyje atrastų tokių dalykų, kokių nenorėtų būti padaręs. Juk neklystančių žmonių nėra. Tik kūdikėlis neklysta, vėliau pasitaiko didesnių ar mažesnių klaidų. Aišku, nieko nei pasmaugiau, nei sudeginau, tačiau mažos nuodėmės egzistuoja, kurios ir dabar ne visuomet duoda ramybę. Na, čia jums viską ir išpasakojau.
