Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nostalgijos prarastajai Lietuvai našta
2004-01-17
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Pasirodė dešimt metų rengtas leidinys, pristatantis išeivijos dailės fenomeną
Pokario lietuvių išeiviai dailininkai, gyvendami Vakaruose, savo mintimis ir kūryba liko Lietuvoje - tai ką tik pasirodžiusio apybraižų rinkinio “Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo” pagrindinis motyvas. Išeivijos dailė, neturėjusi savo istorikų ir kritikų, tik dabar pirmą kartą išsamiai pristatoma Kultūros, filosofijos ir meno instituto išleistoje knygoje, rengtoje dešimt metų.
Nepanoro būti vertinami pasauliniu mastu
“Masinis Lietuvos dailininkų pasitraukimas iš tėvynės, susitelkimas DP stovyklose, vėliau įvairių šalių diasporose buvo proga išeiti iš provincialios Lietuvos į platų pasaulį, staiga atsidurti meno centruose ir būti vertinamiems pasauliniu mastu (vargu, ar tai būtų galima pasakyti apie rašytojus). Deja, mūsų išeiviai ta proga labai mažai pasinaudojo, - apybraižoje “Nuo Freiburgo iki Soho” konstatavo išeivijoje gyvenantis menotyrininkas Stasys Goštautas. - Viena priežasčių buvo ta, kad psichologiškai niekada nepalikome savo tėvynės, visados gyvenome su ta našta, nes egzilis buvo ne mūsų pačių pasirinktas, bet uždėtas, lyg bausmė, kurios nedrįsome atsikratyti”.
JAV įsikūręs S.Goštautas ir Australijoje gyvenanti jo kolegė Genovaitė Kazokienė nedalyvavo iškilmingame knygos “Išeivijos dailė. Tarp prisirišimo ir išsilaisvinimo” pristatyme Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje. Arčiau Kauno, sostinėje, gyvenantys knygos autoriai - menotyrininkai Ingrida Korsakaitė, Viktoras Liutkus, Laima Laučkaitė ir Elona Lubytė vakaro publikai trumpai pristatė aktualiuosius išeivijos dailės aspektus.
Užsiminė apie gilesnes studijas
Prieraišumas prie istorinės patirties - bendra išeivijos meno tendencija - buvo aptariamas beveik visų vakaro kalbėtojų.
“Auganti nostalgija ir įsitikinimas, jog išeivijai teko patriotinė misija perimti ir išsaugoti okupuotoje Lietuvoje naikinamą tautinę kultūrą, visose meno srityse kėlė lietuviškųjų kūrybos ištakų reikšmę”, - pastebėjo viena knygos sudarytojų I.Korsakaitė, leidinyje nagrinėjanti išeivijos grafiką.
V.Liutkus, knygoje pristatantis lietuvių išeivių tapybą, pabandė lakoniškai paaiškinti, kodėl “buvimas Lietuvoj gyvenant Amerikoje” buvo būdingas ne tik išeivijos dailei, bet ir kitoms kūrybos sritims. Jis ekspromtu išvardijo keletą tarpusavyje susijusių lietuvių išeivių ir pasaulinės literatūros bei dailės faktų. “Visi buvo šalia vieni kitų, ypač Freiburge: dailininkai, rašytojai, filosofai. Vieni kūrė, kiti rašė recenzijas, treti dėstė meno mokykloje”, - pastebėjo literatūrologė Dalia Kuizinienė, kurios atstovaujamas Lietuvių išeivijos institutas prisidėjo organizuojant “Išeivijos dailės” pristatymą.
Menotyrininkė Rasa Andriušytė užsiminė apie išeivijos dailės dar laukiančias gilesnes studijas: “Tradicijų laikymasis svetimoje aplinkoje tapo lietuvių išeivių kūrėjų rezistencijos forma. Nors tai buvo konservatyvi laikysena, bet ji vadintina fenomenu. O fenomenas vertas studijų”.
Jurgis Mačiūnas tapo nepasiekta viršukalne
Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė ką tik išleisto leidinio apie išeivijos dailę reikšmę pakylėjo iki istorinio momento: “Buvimas ar nebuvimas šioje knygoje siejasi su buvimu ar ne Lietuvos dailės istorijoje”.
Laima Laučkaitė, antroji knygos “Išeivijos dailė” sudarytoja, atskleidė šiokių tokių leidinio rengimo paslapčių: “Išeivijos dailė - be galo margas ir spalvingas audinys. Jame yra ir iš tikrųjų talentingų dailininkų, ir vadinamųjų sekmadieninių menininkų. Mūsų tikslas buvo atskirti pelus nuo grūdų”. Ji pataisė menotyrininkės Skaidros Trilupaitytės žodžius, kad “Išeivijos dailė” - enciklopedinis leidinys. “Teko daug atmesti. Stengėmės atrinkti tai kas geriausia, stipriausia”, - kalbėjo L.Laučkaitė, knygai parašiusi dvi apybraižas: apie išeivijos dailininkus, esančius anapus tradicinio modernizmo, ir apie Jurgį Mačiūną. Apie pastarojo kūrybos reikšmę menotyrininkė sakė: “Paradoksas: Lietuvos vardą pasaulyje labiausiai išgarsino tas, kuris mažiausiai tai norėjo daryti. J.Mačiūnas tapo viršukalne, iki kurios daugiau nė vienas išeivijos menininkas nebepakilo”.
Išeivijos skulptūrą knygoje pristato Elona Lubytė, ašine apžvalgos metafora pasirinkusi semiotiko A.J.Greimo sąvoką “kilnus stilius”, apibūdinančią individualų kūrėjų atsivėrimą Vakarų meno raidos dėsniams.
Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis teigė, kad knyga pasirodo labai laiku. “Užjūrio Lietuvai ir istorinei Lietuvai tapus viena, atėjo laikas įvertinti išeivių dailininkų vietą, reikšmę Lietuvos dailės istorijoje, o taip pat apmąstyti išeivijos meno įtaką lietuvių kūrėjams”, - iškilmingame knygos pristatymo vakare kalbėjo O.Daugelis.
