Netikėlė


2006-09-26
Netikėlė

Laura buvo vienturtė dukra. Silpnutė nuo gimimo.

Mama, besirūpindama jos sveikata, neteko darbo. Kol dukra užaugo, ji, mokytoja, dirbo valytoja. Paskui darbo pagal specialybę nerado, todėl dirbo indų plovėja, pardavėja, kitus panašius darbus. Laura išaugo iš visų savo ligų, gerai baigė mokyklą. Tada mirė tėvas, taip ir nebaigęs jų nedidelio buto remonto.

Laurai teko pamiršti dienines studijas, iš menkos mamos algos jos būtų nepajėgusios išlaikyti buto ir pragyventi. O Laura, kaip ir visos jaunos merginos, labai norėjo puoštis. Buvo aišku, kad reikia susirasti darbą. Tikėtis didelio uždarbio buvo beprasmiška: ką tik baigusiai mokyklą merginai niekas nepasiūlys atsakingo darbo. Vakarais reikėjo lankyti paskaitas, todėl netiko darbas pamainomis arba toks, kur reikėjo dirbti viršvalandžius. Viskas baigėsi tuo, kad Lauros tėčio draugas, norėdamas jai padėti, “įdarbino” dokumentus. Darbuotojo jo mažai įmonei nereikėjo. Tai irgi buvo daug - jis mokėjo mokesčius bent nuo minimalios algos, stažas ėjo, o Laura galėjo įsidarbinti aukle nelegaliai.

Šeima, kuriai reikėjo auklės, Laurai patiko. Jie gyveno labai gražiame naujame name, vaiko kambarys buvo pilnas žaislų, spinta - drabužėlių. Jai net nereikėjo rūpintis, kad vaikas jų nesuteptų, nes skalbti ar tvarkyti kambarių jai taip pat nereikėjo. Tam darbui buvo samdoma kita, vyresnė, moteris. Lauros darbas buvo prižiūrėti mažą mergytę taip, kad ši jaustųsi laiminga. Šeimininkai jai būtent taip ir pasakė. Nekonkretizavo, ką turi omenyje, ir Laura mėgino pati sugalvoti: jos ilgai vaikštinėdavo po parką, vos ne kasdien eidavo pasižiūrėti žvėrelių į netoliese esantį zoologijos sodą. Laura sugalvodavo įvairiausių žaidimų ir pasakų-serialų, kurias mažylė labai pamėgo. Ji net pykdavo, kad tėtis arba mama nemoka pratęsti Lauros pasakojimų. Savo auklės mergytė laukdavo nekantriai, o atsisveikindavo labai nenoriai.

Laura pamilo tą mažą žmogutį, o šeimininkai buvo ja labai patenkinti. Jie nešykštėdami jai pakėlė algą, šeimininkė vis dažniau jai atiduodavo beveik naujų drabužių. Tokių brangių Laura nebūtų galėjusi nusipirkti net jei būtų gavusi penkis kartus didesnę algą.

Viskas apsivertė aukštyn kojom, kai Lauros gyvenime atsirado vyriškis. Ji su juo susipažino universitete. Tai buvo užsienietis profesorius, pasiklydęs jam svetimų koridorių labirinte. Paskui jie nuėjo į restoraną labai vėlyvos vakarienės, o kitą pavakarę praleido drauge. Laurai nebuvo gaila praleistų paskaitų, nes tas žmogus buvo visiškai kitoks nei kiti jos iki tol sutikti vyrai. Jis dėmesingai klausėsi, ką ji sako, diskutavo kaip su lygia, nemėgindamas elgtis kiek iš aukšto, kaip mėgsta vyresni vyrai.

Laurai buvo nesvarbu, kad jam jau keturiasdešimt. Nebaugino, kad jis neseniai buvo išsiskyręs, ji jautė, kad gali tuo žmogumi pasitikėti. Po savaitės jis išskrido namo, po pusmečio sugrįžo ir pasikvietė ją kartu atostogauti. Jų atostogos baigėsi jo namuose, kur po kelių dienų jis paprašė už jo tekėti. Laura sutiko ilgai nemąstydama. Skrisdama namo su gražiu žiedu ant rankos ji tikėjosi, kad visi džiaugsis jos laime.

Pirmoji supyko mama. Ji nustebo, kaip dukra nepagalvojusi apie jos senatvę. Ji išvažiuos gyventi į užsienį, o ką reikės daryti vienišai nusenusiai jos motinai? Motinai, kuri savo dukrai atidavė pačius gražiausius gyvenimo metus, atsisakė mėgstamos profesijos ir niekada nedirbo darbo, apie kurį buvo svajojusi.

Žmonėms, kurių vaiką prižiūrėjo, Laura naujieną pranešė jau ne taip pakiliai. Tiesiog pasakė, kad per keletą mėnesių jie turės susirasti kitą auklę. Šeimininkai iškart pasiūlė jai dvigubą algą. Kai Laura paaiškino, kad ji išeinanti ne dėl algos, o dėl pasikeitusių savo gyvenimo aplinkybių, jie pradėjo ją atkalbinėti. Tą vyrą ji juk pažįstanti taip trumpai, jo gimtinėje ji niekuomet nebus lygiavertė su ten gimusiais. Nežinia, kaip gyvenimas gali susiklostyti, o čia ji baigs mokslus, pati atsistos ant kojų, galės ištekėti už bendraamžio.

Laura suprato, kad dalis tiesos jų žodžiuose yra, tačiau išties jie rūpinasi ne ja, o savimi. Galėjo patylėti, bet kažkas truktelėjo už liežuvio. Kai ji tai pasakė, šeimininkai ją pavadino nedėkinga netikėle. Jie nesą tokie egoistai, kaip ji, tegalvojanti vien apie save.

Irma