Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nesibaigianti skauto kelionė Paryžiuje
2006-10-21
Tryliktus metus Prancūzijoje gyvenančio lietuvio teisininko paslaugų
buvo prireikę ir Raimondui Rumšui, ir Nadinei Trentinjan
“MažvydAs MichalauskAs”, - kirčiuodamas paskutinius skiemenis prancūziška maniera savo balso pašto žinutėje prisistato šio pasakojimo herojus. Galvoju, ar tikrai daugiau nei dešimt gyvenimo metų gali taip stipriai paveikti tavo gimtąją kalbą. Po kelių valandų pabandau dar kartą. Šįkart atsiliepia. Puikia lietuvių kalba, be lašo akcento Mažvydas diktuoja susitikimo adresą ir mielai sutinka papasakoti savo kelią iš Lietuvos į Prancūziją “Kauno dienai” - “įdomiausiam dienraščiui”, į kurį pats kadaise rašė, besimokydamas “Vyturio” vidurinėje.
Trisdešimtmetis Mažvydas Michalauskas mus pasitinka advokatų biure, pačiame Paryžiaus centre, tarp grandiozinės Madlenos bažnyčios ir Konkordijos aikštės. Savo kabinete jis ne vienas, šiandien čia praktiką, kaip kadaise ir jis pats, atlieka teisės studentė. Supratingai pasišalina, palikdama “šefą” bendrauti su spauda.
Garbės konsulė pakvietė studijuoti Prancūzijoje
Į “Kauno dieną” Mažvydas rašė apie sportą ir Prancūziją, žurnalisto kelio net negalvojo pasirinkti. Šiandien jis vienas iš dviejų lietuvių Paryžiaus advokatų kolegijoje. O tai, Mažvydo nuomone, gana daug tokiai mažai šaliai kaip Lietuva.
M.Michalausko pažintis su Prancūzija prasidėjo dar Lietuvoje, kai jaunieji Kauno skautai užmezgė draugystę su Normandijos (regionas Prancūzijos šiaurėje) skautais. Pažintis su jaunaisiais prancūzais užfiksuota vaizdo kasetėse dabar Mažvydui atrodo itin įspūdinga. Tuomet kamera sekė kiekvieną svečių žingsnį Lietuvoje, kaimeliuose, turgavietėse, kur mėsa buvo kapojama čia pat, ant patiesto laikraščio... Tokius, kadaise galbūt visai nešokiruojančius vaizdus M.Michalauskas netrukus turėjo progą ir vėl prisiminti. Svečių skautų vadovė Milda Arkė, dabartinė Lietuvos garbės konsulė Normandijoje, pakvietė abiturientą studijuoti Prancūzijoje.
Pirmieji metai, 70 kilometrų kiekvieną rytą keliaujant iki universiteto, dabar Mažvydui tik prisiminimas. Ir visai neblogas, nes pirmąjį diplomą jis gavo kaip geriausias. Jo įvertinimas - 17 balų iš 20 - ies - nušluostė nosį ne vienam prancūzui. Čia, Prancūzijoje, neblogu studentu esi laikomas, jei sugebi surinkti 12-14 balų.
Ketverius metus mokęsis svečioje šalyje M.Michalauskas nusprendė gilinti žinias Paryžiuje. Beje, išvažiuodamas iš Lietuvos tikrai negalvojo, kad taip ilgai užsiliks svetur, tikina Mažvydas, bet dabar labai gerai prisimena po savo sparnu priglaudusios ponios Mildos Arkė žodžius: “Atvažiuosi čia metams arba dešimčiai”. Eina jau trylikti...
Studentai iš pradžių šnairavo
Adaptuotis Prancūzijos sostinėje nebuvo sunku, nes M.Michalauskas jau spėjo priprasti prie naujos kultūros ir skirtumų Normandijoje. Mažvydo žiniomis, Paryžiuje disertacijas prieš karą yra apsigynę trys lietuviai, o po nepriklausomybės - tik jis vienas.
Disertacijos rašymą advokatas lygina su dykumos perėjimu be kupranugario. Pereini ją vienas, išgyveni kūrybines valandas, rašai tai, kas galbūt yra abstraktu ir niekas to neperskaitys, bet rezultatas suteikia džiaugsmo. Tarsi pateisini savo egzistenciją čia, mano Mažvydas. Dabar paklaustas, ar niekada nepasigailėjo pasirinkęs Prancūzijoje studijuoti, teisininkas tikina, kad nėra ko gailėtis, nes vargu ar kur kitur tektų pamatyti tokių bylų, kokias mato Paryžiuje - dideliame ekonominiame centre, kuris generuoja jų daug.
Paryžiuje M.Michalauskas ne tik klausė paskaitų, bet ir pats jas penkerius metus skaitė pirmo kurso studentams. Būsimieji teisininkai iš pradžių gal ir šnairavo į dėstytoją lietuvį, bet ne todėl, kad jis buvo užsienietis, o todėl, kad dažnam pirmakursiui visa tai, ką pasakoji, yra visiškai nesuprantama ir nauja. Dabar Mažvydas teisingumo rūmuose labinasi ir su savo dėstytojais, ir su studentais. Pasaulis mažas, juokiasi teisininkas, Paryžiuje tik 20 000 advokatų.
Visose bylose, susijusiose su Lietuva, Mažvydas atsiduria neatsitiktinai, nes jau pradėjęs doktorantūros studijas paskelbė nemažai publikacijų ir apie Lietuvos teisę. 2000-aisiais būtent Mažvydas lyginamosios teisės enciklopedijoje aprašė savo gimtosios šalies teisę. Taigi taip atsitinka, kad galiausiai visi, dirbantys su Lietuvos teise, atsimuša į Mažvydą. Taip jis atsidūrė ir šalia Rumšų šeimynos, ir šalia režisavusios televizijos filmą “Koletė” Lietuvoje Nadine Trentinjan.
Su Raimondu Rumšu jis palaiko draugiškus ryšius ir labai nustebo pamatęs abu su žmona besisukančius savo parduotuvėje Kaune. Na, o N.Trentinjan į draugystę nesiprašė, nors Mažvydas jautė, kad ji vertino jį kaip profesionalą. Dabar lietuvis teisininkas kartais pabendrauja su N.Trentinjan advokatu iš Prancūzijos. Beje, režisierės knygą, skirtą tragiškai iš pasaulio išėjusiai dukrai, M.Michalauskas tik vartė, bet dainininko Bertrano Kanta brolio knygą skaitė. Joje “pilama” ant Lietuvos, neva atsilikę ir teisėjai, ir policija...
Geriausios atostogos tėvynėje - ne pareiga
M.Michalauskas darbo vietoje užsibūna, bet laiko lieka ne tik teisiniams reikalams. Penkiasdešimtmetį gyvuojančioje Lietuvos bendruomenėje jis atsakingas už jaunimo reikalus. Iš tikrųjų Mažvydą čia žino visi lietuviai.
Kai lietuvis sutinka lietuvį ir bando sužinoti, kokius tautiečius čia pažįsta, pirmiausia išgirsta Mažvydo vardą. Vaikinas juokauja, kad tai gana teisingas pastebėjimas, nes jis žino visus tuos, “kurie iškiša galvas į paviršių”.
Kol kas nė vienai prancūzaitei nepavyko “sužvejoti” Mažvydo, jis juokauja, kad tarp lietuvių vyrauja “nacionalinė preferencija”. Žinoma, viena galvoji, kita darai, iškart apsidraudžia vaikinas.
Nejaugi per trylika metų pavyko “nesuprancūzėti”? Pavyko. Iš prancūzų Mažvydas tikina susirinkęs tik pačias geriausias savybes: gero maisto ir vyno vertinimą, mandagumą, atsipalaidavimą darbe. Tačiau įsitikinęs, kad už tai, ką jis turi ir kuo yra dabar, turi dėkoti tiems žmonėms, kurie prie to prisidėjo: šeimai, mokyklai ir visiems juo tikėjusiais. Atostogos Lietuvoje taip pat ne iš pareigos, o todėl, kad taip norisi...
Neišsižada emigranto dalios
Kad ir kokios geros atostogos gimtinėje, Mažvydas ir toliau renkasi emigranto dalią. Kokia ji Paryžiuje? Tai miestas, kuriame nenuobodu, nes net jei jautiesi vienišas, išeini pasivaikščioti. Tave supa žmonės, šviesos, judėjimas ir pasijunti pasaulio dalimi. Vis dėlto kitataučiui nėra taip paprasta. Mažvydas tikina, kad visada ko nors trūksta. Nori nenori junti ir tėvynės ilgesį, todėl privalai čia išmokti gyventi labai vienišas ir turi būti labai stiprus. Jis visada pagalvoja apie tai, jei susirgtų Lietuvoje ir Prancūzijoje. Čia ateitų aplankyti tik keli artimi draugai, nes Paryžiuje jie yra tavo šeima, o “toliau esi vienas...visiškai vienas”.
M.Michalauskas abejoja, ar visi išeiviai galėtų pasakyti, kad jie yra laimingi, kad jie surado pilnatvę. Šeimos lizdo neskubantis kurti trisdešimtmetis teisininkas tikina, kad pats jis jaučiasi tikrai laimingas. Taip, tai yra todėl, kad visada turėjo būti geresnis už kitus, tai truko dešimtmetį ir gal dar ne viskas pasiekta, ko norėta, bet kai nusvyra rankos, o būna ir taip, užtenka paskaityti laikraštį, išeiti pasivaikščioti ir vėl reikia susikaupti. Kitaip čia negalima.
Paryžius iš šalies atrodo spindintis miestas, matai žmones sėdinčius kavinėse ir, regis, jokių problemų. Vis dėlto, žmonės tik ir kalba, koks stresas yra gyventi Paryžiuje. Mažvydas nepasiduoda provokacijai - jei žmonės skundžiasi stresu, tai gali iš čia išvažiuoti, bet visi tik plūsta į jį. Tai galbūt nėra taip blogai?
