Neįtikimos archyvo istorijos
Stulbinančios senolių fantazijos kartais paakina patiklius giminaičius ar šeimos narius ieškoti archyvuose menamus titulus ir turtus liudijančių dokumentų
Lietuvos valstybės istorijos archyve galima aptikti net XV a. pabaigos dokumentų originalų, pamatyti mikrofilmuose Gedimino laiškus. Tačiau dauguma šio archyvo lankytojų domisi ne valstybės, o savo šeimos, giminės istorija. Kartais tas domėjimasis būna paremtas neįtikimais senelių ar kitų giminaičių pasakojimais.
Pasaka - ne pasaka
Archyvo Rusijos imperijos įstaigų dokumentų skyriaus vedėja Neringa Češkevičiūtė, seniai dirbanti šiame archyve, iki šiol neranda laiko patyrinėti savo šeimos genealogiją. Lankytojų srautas nesibaigia, nes dabar pradėta senelius ar prosenelius vertinti ne vien todėl, kad jie buvo turtingi, bet ir dėl jų kilmės. Senosios bajorų šeimos paprastai yra išsaugojusios vieną ar kitą kilmę liudijantį dokumentą. Tad surasti daugiau garsią kilmę patvirtinančių dokumentų nebūna sudėtinga. Tačiau pasitaiko tokių lankytojų, kurie pateikia archyvui stulbinančias užduotis, - teigia Neringa Češkevičiūtė.
Štai vienas pilietis, patikėjęs močiutės pasakojimu, paprašė įrodyti dokumentais, kad jis esąs labai garsios giminės palikuonis. Pasirodo, senolė tikino esanti Rusijos imperatorės Jekaterinos II ir Prūsijos bei Vokietijos valstybės veikėjo kunigaikščio Oto Bismarko palikuonė. Bet istorikė iškart pagavo antį - Jekaterina II seniai buvo mirusi, kai O.Bismarkas gimė.
Vyresnio amžiaus žmonės žino, kad A.Smetonos laikais Lietuvoje degtukus gamino švedai, 1927 m. Kaune įkūrę fabriką. Į Lietuvos valstybės archyvą užėjusi 1958 metais gimusi moteris tikino esanti nesantuokinė buvusio degtukų fabriko savininko švedo dukra. Tačiau interesantės mama tikrai negalėjo būti nėščia net 18 metų. Juk žinome, kad 1940 metų vasarą Lietuvoje, kai ji tapo tarybinė, neliko jokių užsienio kapitalistų.
Masina garsios praeities asmenybės
Kartais anūkai ir seneliai tuos pačius žodžius supranta skirtingai. Štai viena garbingo amžiaus moteris tikino, kad ji yra žinomo Lietuvoje dvaro savininko palikuonė. Mat jai močiutė sakiusi, kad senelis valdė tą dvarą. Tad archyve turėtų būti tai liudijantys dokumentai. Pasirodo, nurodyta pavarde žmogus išties valdė dvarą, tačiau buvo ne jo savininkas, o samdytas valdytojas.
Nemąžta siekiančiųjų įrodyti savo aukštą kilmę ar giminystę su garsiais Lietuvos žmonėmis. Greičiausiai tai mados reikalas, noras pasipuikuoti etikete elitas, nors ji beatodairiškai lipdoma kiekvienam, dabar bet kokia kaina patekusiajam į blizgantį žurnalo viršelį. Apmaudu, kad tokią klaidingą elito sampratą formuoja ir tiražuoja pati žiniasklaida. Tikrajam elitui, anot N.Češkevičiūtės, priklausantys žmonės nesiafišuoja, nors ir išties turi aukštą kilmę liudijantį dokumentą. Beje, be gausios bajorų šeimos, Lietuvoje yra kelios grafų giminės ir net buvusių kunigaikščių giminių.
Įtikėję senelių pasakojimais, žmonės siekia įrodyti esantys nesantuokiniai garsių asmenybių ar turtuolių palikuonys. Tai įrodyti labai sunku, nes, gimus nesantuokiniam vaikui, senose archyvų knygose buvo įrašoma tik motinos pavardė, nenurodant garsiojo tėvo pavardės. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių.
Skirtingi nesantuokinių vaikų likimai
Yra žinoma, kad garsios giminės, nenorėdamos paleisti iš rankų turtų, tuokdavosi su artimais giminaičiais. Tad suprantama, kad jų palikuonys kartais gimdavo arba ligoti, arba apsigimę, arba fiziškai silpni. Sveikieji subręsdavo ir vėl tuokdavosi. Ilgainiui tokios moterys negalėdavo turėti vaikų, o vyrai būdavo lytiškai nepajėgūs. Tad sveiki ponai sugyvendavo vaikų su tarnaitėmis, o ponios - su tarnais.
Kartais archyvo dokumentuose galima aptikti įrašą, liudijantį, kad ponia turi nesantuokinį vaiką, įrašomas jo vardas. Tokiu atveju nesunku patenkinti prašymą žmogaus, ieškančio šią kilmę liudijančio dokumento. Tačiau ponai beveik niekada nepripažindavo su tarnaitėmis sugyventų vaikų. Nors ir čia yra išimčių.
Vienas žinomas ponas savo testamente nurodė vienu vaiku daugiau, nei oficialiai turėjo. Maža to, jo gimimo data niekaip netilpo tarp pono oficialių vaikų gimimo datų. Tai buvo pavainikis, kurio motina liko nežinoma, nes tokiu atveju moters pavardė buvo testamente nutylima. Įdomu tai, kad būtent tokio pavainikio palikuonis kreipėsi į archyvą, norėdamas sužinoti savo giminės šaknis. Buvo malonu pranešti, kad jis yra garsios giminės palikuonis - tai liudijo minėtas dokumentas, - pasakojo N.Češkevičiūtė.
Pašnekovė prisiminė vyriškį, kuris tikino, kad viename Lietuvos kaime jo prosenelę išprievartavo... danų princas. Niekaip negalėjau prisiminti, koks danų princas galėjo lankytis XIX a. viduryje Lietuvoje ir ką jis galėjo veikti anuometiniame kaime. Žinoma, vyriškio papasakota istorija nepatikėjau ir tuo užsitraukiau jo nemalonę, - prisiminė vieną iš daugybės girdėtų legendų N.Češkevičiūtė.
Beje, archyve darbuotojai yra aptikę ne vieną dokumentą, liudijantį ponų meilių rezultatą - pavainikius vaikus, kurių palikuonys galbūt esame ne vienas.
Tiktų Gineso rekordų knygai
Užėjęs į archyvą vyriškis tikino, kad 70-metė močiutė pagimdė jo motiną. Maža to, kai močiutei sukako 100 metų, jai išsikalė... nauji dantys. Greičiausiai ši neįtikima istorija giminėje buvo sukurta tam, kad įrodytų giminystės ryšius su aukštos kilmės močiute. Tačiau būna ir atvirkščiai - archyvo lankytojai ieško seneliui priklausiusios žemės nuosavybės dokumentų, o atsiimdami juos nustemba, sužinoję esą garsios giminės palikuonys.
Archyvo dokumentai liudija, kad XIX a. antroje pusėje Lietuvos teritorijoje mirė senelis, sulaukęs 108 metų. Dokumentai byloja, kad paskutinis jo vaikas gimė, kai senoliui buvo arti 100 metų. Žinoma, sunku patikėti, kad Lietuvoje gyveno toks šimtametis galiūnas. Dar sunkiau būtų nustatyti, kas iš tiesų buvo beveik 50 metų už jį jaunesnės žmonos vaikų tėvas - istorija tuos faktus nutyli. Tad tenka tikėti tuo, kas įrašyta išlikusiuose dokumentuose.
Daug archyvuose dirbančių žmonių patirties reikalauja pavardžių kilmės išmanymas. Ieškodama vienos giminės šaknų, staiga pasijutau bejėgė - pavardė dingo kaip į vandenį. Tik daugiametė patirtis, įgyta archyve, padėjo įminti šią mįslę. Pavyzdžiui, pavardė Kozelo, Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, buvo pakeista į Oželis, o vėliau - į Kazlauskas. Panašiai teko ieškoti pavardės Padegimas šaknų. Pasirodo, ji išversta iš lenkiškos pavardės Pogoželskij, - prisiminė logika ir patirtimi pagrįstą dokumentų paiešką N.Češkevičiūtė.
Anot pašnekovės, šiame skyriuje kartais pakvimpa valerijonu, kai žmonės čia sužino labai netikėtų faktų apie savo kilmę. Interesantai kartais jokiu būdu nenori tikėti tuo, ką liudija dokumentai, kaltina specialistę visokiais nebūtais dalykais. Net grasina teismais arba iškart ateina su advokatais, tarsi šie galėtų ką nors pakeisti istorinėse Lietuvos vyskupijų knygose, kituose dokumentuose. Žinoma, būna ir atvirkščiai - maloniai nustebinti netikėtos žinios, žmonės dėkoja archyvo darbuotojoms. Beje, šiame archyve sukauptus dokumentus papildė Lietuvos metrikų archyve saugota informacija. Tad dabar Lietuvos valstybės istorijos archyve apstu žinių ir iš A.Smetonos laikų Lietuvos, kurios dokumentai tikriausiai dar ne vienai šeimai, ieškančiai giminės šaknų, pateiks įvairių netikėtumų.