Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Spalvas mato tik sapnuose
2003-12-03
Violeta GUSTAITYTĖ
Vytautas Girnius apako būdamas trylikos metų, su draugais nesėkmingai susprogdinęs “bambioškę”. Dabar keturiasdešimt ketverių metų vyras spalvomis mėgaujasi tik sapnuose ir prisiminimuose. “Jaučiuosi normaliai. Būna linksmesnių dienų, būna prastesnių, bet gyvenimu nesiskundžiu”, - sako daugkartinis parolimpinių žaidynių, pasaulio ir Europos čempionatų nugalėtojas bei prizininkas Vytautas Girnius. Jis nuo pat įkūrimo vadovauja vienam garsiausių Lietuvoje savo pasiekimais Kauno aklųjų ir silpnaregių sporto klubui “Sveikata”.
Negalėjo patikėti, kad nebemato
Vytauto Girniaus vaikystė prabėgo Vilkaviškio rajone, Virbalyje. Nelaimė nubloškė jį į didžiuosius Lietuvos miestus: mokėsi Kauno, Vilniaus aklųjų ir silpnaregių mokyklose, baigė Šiaulių pedagoginį institutą. Vytautas tapo tiflopedagogu, tačiau pagal specialybę dirbti neteko. Apsigyveno Kaune, dirbo Aklųjų ir silpnaregių gamybiniame mokymo kombinate. Su žmona Roma Vytautą suvedė panašus likimas. Ji taip pat mokėsi aklųjų ir silpnaregių mokykloje, vėliau kartu su Vytautu dirbo.
Jaukiuose Girnių namuose dažnai skamba juokas: Vytautas pasižymi subtiliu humoro jausmu, pralinksmina ne tik svečius, bet ir žmoną Romą bei dvyliktokę dukrą Agnę. Tėvai džiaugiasi, kad dukra mato ir neturi regėjimo problemų.
Vytautas iki šiol prisimena, kai po sprogimo gulėdamas lovoje niekaip negalėjo suprasti, kad su juo taip atsitiko. “Man atrodė, kad sapnuoju ir vis netikėjau, kad nebematau, - prisimena skaudžius išgyvenimus Vytautas. - Mačiau labai ryškius vaizdinius. Dar daug metų po to, kai apakau, sapnuodavau, kad grybauju, o raudonviršiai, kelmučiai, baravykai tokie ryškūs, dideli. Kai prabusdavau iš miego, turėdavo praeiti kokios penkios minutės, kad suprasčiau, jog iš tikrųjų nieko nebematau”.
Apakęs Vytautas iš pradžių bijojo likti vienas. “Matyt, buvo psichologinė trauma, - sako Vytautas. - Likti vienam kambaryje būdavo baisu, greit iš jo išlėkdavau. Nors, pavyzdžiui, už sienos virtuvėje tuo metu būdavo mama. Bet kartą ištvėriau, neišlėkiau, taip ir įveikiau baimę”.
Vytautas Girnius tvirtina, kad neturėjo problemų dėl orientacijos: apakęs nebijojo po Virbalį vaikščioti vienas, į ką nors atsitrenkti ar įkristi. Teigia, jog jausdavo, kad už keleto metrų yra kliūtis - stovi namas ar medis.
Neįgalieji diskriminuojami
Vytauto Girniaus teigimu, akliesiems gyventi nelengva - kasdien susiduria su aibe problemų. “Kaip aklajam vienam kur nors nueiti, sutvarkyti dokumentus?” - klausia Vytautas.
Jo žmona Roma - Kauno aklųjų ir silpnaregių sąjungos Žaliakalnio organizacijos pirmininkė, pritaria vyro nuomonei: mažėja mūsų visuomenėje tolerancijos akliesiems. Visi kauniečiai žino, kad aplink Kauno aklųjų ir silpnaregių įmonę gyvena daug aklųjų, tačiau nesigėdi pastatyti automobilių ant šaligatvių, neaptveria iškastų duobių. Vienam aklajam nesaugu pereiti gatvę: nedaug vairuotojų praleidžia baltąją lazdelę pakėlusį žmogų.
Vytautas Girnius piktinasi: nors šie metai paskelbti Neįgaliųjų, tačiau iš esmės niekas nesikeičia. Neįgalieji sportininkai jaučia diskriminaciją, palyginti su tuo, kiek lėšų skiriama sveikųjų sportui.
“Kaune yra tik keturi neįgaliųjų treneriai, ir tie ne visi turi po visą etatą, - sako Vytautas. - Visame pasaulyje neįgaliųjų klubus finansuoja savivaldybės, o pas mus lėšų skiriama labai mažai, nerandama galimybių įsteigti daugiau trenerių etatų, nors sportuojančių ir pasiekusių gerų rezultatų neįgaliųjų yra daug. Visi pripažįsta, jog su neįgaliaisiais reikia dirbti, juos integruoti į visuomenę, tačiau, matyt, reikia valdininkus integruoti prie mūsų. Jų supratimas ir požiūris gal ir pasikeis po 20-30 metų, tačiau mes gyvename šiandien. Patys daugiausiai dirbame “už ačiū”: vienuolika metų visuomeniniais pagrindais vadovauju klubui “Sveikata”. Tenka ir buhalterinius reikalus tvarkyti, ir programas, ataskaitas ruošti. Esu ir raštų rašytojas, ir labdaros prašytojas. Jei ne rėmėjai, tai už tą “mizerį”, kurį skiria valdžia, net į varžybas neišvažiuotume”.
V.Girnius džiaugiasi, kad pavyko rasti bendrą kalbą su Savivaldybės Kūno kultūros ir sporto skyriaus vedėju A.Grabnicku, kuris pažadėjo ieškoti galimybių, kaip suremontuoti salę, kurioje aklieji žaidžia vienintelį jų komandinį žaidimą - golbolą.
“Treniruotis ir rengti golbolo varžybas mus įsileidžia Radvilėnų mokykla, tačiau salė šiai sporto šakai nepritaikyta, nors reikėtų palyginti nedaug lėšų. Tikimės, kad Savivaldybė padės ją sutvarkyti”, - sako V.Girnius.
Vienas tituluočiausių sportininkų
Vytautas Girnius sportuoja nuo keturiolikos metų, kai pradėjo mokytis Kauno aklųjų ir silpnaregių mokykloje. Dabar jis - vienas tituluočiausių neįgaliųjų sportininkų. Jam brangiausi du aukso medaliai, iškovoti Seulo parolimpinėse žaidynėse penkiakovėje ir ieties metimo rungtyje bei Barselonos parolimpinėse žaidynėse laimėtas sidabro medalis.
“Barselonoje labai jaudinausi, nes pirmą kartą atkūrus nepriklausomybę atstovavau jau laisvai Lietuvai”, - prisimena Vytautas.
Jo kolekcijoje tiek daug įvairiausių medalių, kad sportiniai pasiekimai tapę lyg ir įprasti. Dabar į tai Vytautas žiūri kaip į kasdieninį reiškinį. “Labiau rūpi, kaip dukrą į mokslus išleisti, kaip rasti galimybių kartu visiems kur nors išvažiuoti, pailsėti”, - sako V.Girnius.
Paklaustas, ar laimingas, Vytautas Girnius juokdamasis sako: “Kurgi čia rasi laimingą žmogų? Gal tik Česlovas Juršėnas toks”. Ir tuoj pat surimtėja: “ Laimė - tai labai apibrėžta laike forma, filosofinis dalykas. Kokią filosofiją “įkirsi”, tiek ir būsi laimingas. Man gerai taip, kaip yra. Žinoma, stengiesi padaryti geriau, pasiekti daugiau. Nesu nusivylęs gyvenimu”.
