Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Napoleono lobių ir nakvynės Kaune mįslė
2004-12-11
Virginija SKUČAITĖ
Prancūzijos imperatorius ir jo kariauna paliko mieste iki šiol vaizduotę kaitinančių pėdsakų
Tarpukario spaudoje, Napoleono vyriausiojo kariuomenės štabo karininkų ir komandiruotų prie štabo valdininkų, įvykių liudytojų prisiminimuose, istorikų ir pavienių tyrinėtojų darbuose galima aptikti nemaža žinių apie Prancūzijos imperatoriaus ir jo gvardijos gyvenimą Kaune 1812 metų birželio pabaigoje bei gruodį.
Istorinis Godlevskių viešbutis
Napoleono žygio į Rusiją metu Kaunas buvo Vilniaus gubernijos miestukas pačiame Rusijos pasienyje, nes kairioji Nemuno pusė - Suvalkija anuomet priklausė Varšuvos hercogijai. Vilijampolę su Senamiesčiu jungė medinis tiltas. Vietoje dabartinių Šančių gyvavo nedideli Naujakiemio, Baibokų ir kt. kaimai, o Aleksotas priklausė kitai šaliai.
Kadangi kauniečiai turėjo prekybinių ryšių su užsienio šalimis, tai jau 1812 metų pradžioje juos pasiekė gandas apie būsimą karą. Gandus sustiprino Rusijos karo ministro įsakymu suvaržyta prekyba (ypač javais) su užsieniu. Tais pačiais metais Rusija ir Prancūzija sustiprino žvalgybą ir kontržvalgybą Kaune - patogioje geografiniu požiūriu vietovėje.
1812 metų vasarą Aleksotas ir tolimesni jo pakraščiai virė. Ant Aleksoto kalno stovėjęs turtuolių Godlevskių namas anuomet buvo viešbutis, kuriame lankėsi Varšuvos hercogystės ulonai. Garliavos, kurioje anuomet tebuvo bažnyčia ir dviejų aukštų viešbutis, apylinkėse taip pat buvo įsikūrę lenkų ulonai, laukę prancūzų kariuomenės. Birželio 23-iosios ankstų rytą šešetu arklių pakinkytu vežimu, apsuptas labai išvargusios raitos palydos, čia atvyko Napoleonas. Išlipęs iš karietos domėjosi, kaip geriau persikelti per Nemuną, kur Rusijos kariuomenė, ir kitų dalykų.
Nepaisė blogo ženklo
Laikydamasis įpročio žvalgytis pačiam, Napoleonas persivilko lenkų ulonų vado uniforma. Tą patį padarė ir jo štabo viršininkas maršalas Bertjė bei 1-osios raitelių divizijos vadas. Lydimas persivilkusių karininkų, Napoleonas atvyko į Aleksotą ir iš Godlevskių viešbučio balkono žiūronais dairėsi po Kauną. Buvo ankstyvas vasaros rytas, ir rusų sargybiniai snūduriavo kitoje Nemuno pusėje. Apžiūrėjęs Kauną, imperatorius linksmas grįžo į Garliavą, kur papusryčiavo su karininkais šalikelėje.
Tuo metu Napoleono štabas įsikūrė Naugardiškės kaime (pusė jo jau prijungta prie Kauno). Po pusryčių čionai atvyko ir imperatorius su štabo viršininku Bertjė. Netrukus Napoleonas įsakė kariuomenei artintis Nemuno link ir pats išvyko į Fredą. Ten, ant kalno, kuris dabar vadinamas Napoleono vardu, imperatorius su inžinerijos generolu Gakso dairėsi aplinkui planuodami, kur geriau persikelti.
Numatęs tai, nusileido nuo kalno ir nujojo parinkti vietą besiartinančiai kariuomenei apsistoti. Staiga iš po jo žirgo kojų stryktelėjo kiškis, privertęs atsistoti piestu imperatoriaus arklį - Napoleonas iškrito iš balno, tačiau užsigavo tik šlaunį. Šį įvykį mačiusieji ir aprašiusieji palaikė jį bloga lemiančiu ženklu. Tai atsispindėjo ir imperatoriaus veide. Į palapinę jis grįžo paniuręs. Be to, Napoleoną trikdė ir nepaprasta tyla dešinėje Nemuno pusėje.
Įsikūrė Karmelitų vienuolyne
Napoleono gvardijos persikėlimui per Nemuną ties Šančiais vadovavo generolas Davu. Jiesios kaime paėmusi valtis, grupė prancūzų kariuomenės pionierių sutemus persikėlė per Nemuną ties anuometiniu Baidokų kaimu. Įvyko trumpas susišaudymas su rusų kazokais, kurie pasitraukė ir daugiau nebesirodė.
Per naktį prancūzai pastatė tris pontoninius tiltus ir birželio 24-ąją pradėjo keltis per Nemuną. Persikėlusį per Nemuną Napoleoną pasitiko Karmelitų bažnyčios klebonas ir Kauno burmistras. Napoleonas ir jo štabas (apie 200 žmonių) įsikūrė Karmelitų vienuolyne, ant Nemuno kranto, o imperatoriaus gvardija - mieste. Armija apsigyveno Kauno apylinkėse.
Prancūzų kariauna nusiaubė Kauną
Gerokai po pietų Napoleonas nušuoliavo žirgu per miestą Neries link. Mat traukdamiesi rusai buvo susprogdinę tiltą į Vilijampolę, ir prancūzai ten pradėjo statyti pontoninį tiltą. Napoleonas, kaip rašė vienas bernardinų vienuolis (kitų šaltinių nepavyko rasti), nakčiai grįžo į miestą ir nakvojo pas poną Eichelį (Muitinės g. 14). Tuo metu miestą užplūdusi imperatoriaus gvardija jėga brovėsi į namus ir vienuolynus, atiminėdama maistą, arklius, kitus gyvulius ir viską, kas geriama. Kareiviai siautėjo mieste, neaplenkdami vienuolynų ir bažnyčių.
Vienuolika dienų po prancūzų įžengimo mieste nebuvo skambinama varpais, neaukojamos Mišios (slaptai jos buvo laikomos tik bernardinių vienuolyne). Vytauto bažnyčioje buvo saugomi tūkstančiai atplukdytų karabinų, o dabartiniame Maironio literatūros muziejuje - bombos, parakas ir kita amunicija.
Birželio 24-26 dienomis, gyvendamas Karmelitų (Šv.Kryžiaus) vienuolyne, Napoleonas parašė 16 oficialių laiškų ir įsakymų ir bei tris laiškus imperatorienei.
Napoleono adjutantas J.Kasakauskis
Prieškario leidiniuose minimas Napoleono pasiuntinys Dužnė, kuris vežė besitraukiančiam po pralaimėjimo Rusijoje imperatoriui jo mylimosios Žozefinos laišką. Pasiuntinys Kaune smarkiai peršalo, numirė ir, anot prieškario žurnalisto, buvo palaidotas Kauno Arkikatedros bazilikos rūsyje.
Prieškario laikotarpiu Napoleono žygį per mūsų kraštą tyrinėjęs profesorius Raimondas Šmitleinas Jonavos katalikų bažnyčios rūsyje surado karstą su Napoleono adjutanto - Lietuvos korpuso prancūzų kariuomenėje generolo Juozo Kasakauskio palaikais. Karste buvo rastas kardas, uniformos sagos ir raitelio batai. Ant medinio karsto viršaus dulkėjo imperatoriaus adjutanto kepurė. Įdomu, kad J.Kasakauskis liko ištikimas imperatoriui iki 1814 metų, kai šis atsisakė sosto. Kai rusai paskelbė amnestiją, generolas J.Kasakauskis grįžo į tėvynę, užsiėmė archeologiniais tyrimais, parašė atsiminimų ir mirė sulaukęs 70 metų.
Buvo laidojami netoli bažnyčių
Anot profesoriaus R.Šmitleino, nuo šalčio, bado ir žaizdų žiemą mirę prancūzai buvo laidojami šalia bažnyčių, nes prie jų buvo ligoninės. Kaune gali būti palaidota apie 5-6 tūkstančiai prancūzų karių, tarp kurių buvo apie 100 karininkų. Vienas karstų gamintojas 1937 metais tvirtino, kad Senamiesčio pakraštyje, kur tarpukariu buvo viešbutis “Rūta” (dabartinio Savanorių prospekto įkalnės pradžia), palaidota gal tūkstantis prancūzų karių. Tai panašu į tiesą, nes netoli tebėra Šv.Gertrūdos bažnyčia. Vadinamuoju prancūzmečiu šalia bažnyčios buvo ir ligoninė.
Kai 1812 metų gruodžio 11 dieną generolas Oryjas traukėsi Aleksoto tiltu nuo kazokų, anapus Nemuno užvirė nelygi kova, kurioje žuvo daug prancūzų karių ir jų generolas. Manoma, kad pastarasis palaidotas Aleksoto kalno šlaite. Beje, rašoma apie daugybę prancūzų karių, palaidotų Marvelėje, tačiau dabar tos vietos nežinomos.
Profesoriaus R.Šmitleino žiniomis, Lietuvoje 1812 metais žuvo apie 90 tūkstančių prancūzų karių.
Grobio liūto dalis liko Lietuvoje
Didžioji prisiplėšto Rusijoje karo grobio dalis liko tarp Vilniaus ir Kauno. Besitraukiantieji nuo rusų kariuomenės persekiojimų prancūzai įžengė į Kauną ankstų gruodžio 12-osios rytą. To meto įvykių dalyvių užrašuose apstu pastebėjimų apie vežimus su aukso maišais. Dalis jų buvo išgrobstyta, dalis, matyt, užkasta. Vieno prancūzo užrašuose yra tokios eilutės: “13-ąją dieną perėjome Nemuną ir tuoj už jo, laukuose, užtikome kelis aukso pilnus vežimus... Kareiviai tučtuojau juos sudaužė ir ėmė saujomis semti auksą ir sidabrą iš statinaičių”. Aukso maišus, kurių negalėjo panešti, palikdavo ant žemės.
Viename dokumente rašoma, kad kažkurioje Kauno bažnyčioje (anuomet jų buvo devynios, be to, buvo sinagoga ir liuteronų bažnyčia) po akmeninėmis grindų plytomis yra paslėpta dėžė su 800 tūkstančių frankų, nes prancūzų kanonieriai nebepajėgė jos tempti į Prancūziją.
Didžiausias sušalusių prancūzų kareivių sambūris buvo Rotušės aikštėje. Čia buvo ir vežimų su auksu. Tad kareiviai dėžes su auksu galėjo paslėpti artimiausiose bažnyčiose ar panašiose vietose, tačiau iki šiol ten nieko nerasta, nors ir buvo ilgai ieškota. Manoma, kad daugiausiai aukso galėjo būti užkasta Vievyje ir Žiežmariuose, kur buvo sustojusi nakvoti besitraukianti iš Vilniaus prancūzų armija.
