Mindaugas TAMOŠIŪNAS

“Laikas lekia kaip traukinys nuo kalno, - sako jis. - Atrodo, tik ką repetavome su “Oktavos” orkestru pirmąsias mano sukurtas dainas, o štai jau švenčiu savo kūrybinės veiklos 40-metį”. Tačiau, net ir prisipažinęs, kad jį glumina tas nesustabdomas laiko skubėjimas, šis impozantiškos išvaizdos vyras toli gražu nepanašus nei į pesimistą, nei į niurgzlį. Jis užkrečiamai šypsosi ir meistriškai pasakoja istorijas iš spalvingo savo gyvenimo. Buvęs “Trimito” orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, vėliau - ansamblio “Oktava” vadovas su koncertais apkeliavo kone visą pasaulį. “Prisiminimai - mano turtas”, - sako kompozitorius Mindaugas TAMOŠIŪNAS

- Jūsų svetainėje pagrindinis baldas - fortepijonas. Ar tai instrumentas, padedantis gimti visoms Jūsų dainoms?

 - Ne, ne visai. Tiesą sakant, aš prastas muzikantas. Dabar kur kas dažniau “groju” kompiuteriu nei fortepijonu. O kažkada buvau fanatiškas trombonininkas. Kai mokiausi Konservatorijoje, grodavau kasdien po 4-5 valandas. Jei būčiau žinojęs, kad tromboną pakabinsiu ant vinies ir tapsiu kompozitoriumi, būčiau tiek nesikankinęs. Arba verčiau išmokęs gerai groti fortepijonu.

- Ar tebesaugote savo kankintoją - tromboną?

 - Eikit sau. Kur jau ten išsaugosi šitiek metų. Seniai nukabinau nuo vinies ir pardaviau. Dabar, kaip sakiau, draugauju su kompiuteriu. Visgi tai didelis išradimas. “Įmeti” į jį melodiją, užsidedi ausines ir girdi orkestrą. Štai ką tik Povilaičiui “padariau” rokenrolą kompiuteriu. Nustebsite, bet to rokenrolo žodžiai - Bernardo Brazdžionio. Taip taip, jo jaunystės eilėraštis “Flavija”, toks truputį pasiutęs... Kaip tik rokenrolui.

- Kalbama, kad Tamošiūnas niekad nesiima kurti melodijos, neturėdamas būsimosios dainos žodžių. Tai tiesa?

 - Taip, tiesa. Toks jau aš. Dainos tekstas, eilės man labai svarbu. Geriausios mano dainos sukurtos pagal Pauliaus Širvio eiles. Dabar atradau naują poetą, Joną Visocką. Jis turi kažką širdiško, ir man tai labai artima. Nes man netinka tokie variantai “Jonas joja ir dainuoja”.

O pirmoji mano, kaip kompozitoriaus, ryški daina buvo pagal Alekso Dabulskio eiles.

- Čia Jūs apie savo “vizitinę kortelę” - “Jūreivių keliai virš paskendusių rūmų”?

 - Taip. Tos eilės man labai čiurlioniškos. Taip ir įsivaizduoju paskendusius rūmus... Juk Čiurlionio paveikslas, ar ne? Su ta daina buvo tokia istorija. Mes su “Oktava” plaukėme Viduržemio jūra. Koncertavome Atėnuose, Neapolyje, Marselyje, Genujoje. Ir laivo kapitonas paprašė sukurti dainą apie jūrą. Aš jam pažadėjau.

Grįžęs į Lietuvą kreipiausi į Aleksą Dabulskį ir jis sukūrė nuostabų tekstą apie jūreivių kelius virš paskendusių rūmų. Aš sukūriau melodiją.

- Ar ta daina pasiekė užsakovą - laivo kapitoną?

 - Be abejo. Juk pažadėjau. Aš jam nusiunčiau tą dainą, tik taip ir nesužinojau, ar patiko. Gal jam labiau reikėjo kažko panašaus į “Moriaki, moriaki”?

Užtai “Jūreivių keliai” Lietuvoje daug kam krito į širdį. Žinau netgi anekdotinių situacijų. Einu kartą Kaune ir matau - šlitiniuoja palei tvorą kažkoks girtas žmogelis ir visa gerkle traukia: “Laivai kaip žaisla-ai...”

- Gana komiška ir toji sena istorija, kaip Jūs nusipirkote akordeoną...

 - O taip, smagi istorija. Pokaris. Vokiečiai pasitraukė, komisai užversti akordeonais. Ir aš, kokių 7-8 metų berniūkštis, jau taip noriu, taip noriu to instrumento, negaliu akių atitraukti. Iš to didelio norėjimo akordeonus net piešti pradedu. O mama niekuo negali padėti, ji našlė, tėvelis, jis buvo partizanas, žuvo miškuose. Pamažu mano galvoje bręsta planas, kaip pačiam gauti pinigų akordeonui.

Tuo metu būdavo ilgiausios eilės prie duonos, cukraus, mandarinų - taip, keista, bet pokariu Kaune būdavo pardavinėjami mandarinai. Aš atstoviu tą eilę, nusiperku duonos ir skuodžiu į turgų, kur parduodu tą kepaliuką brangiau. Spekuliuoju, taip sakant. Iš tokio biznelio ir susitaupiau pinigų akordeonui.

O koks jis man buvo gražus - net dabar prisimenu. Nedidukas, užtai dvylikos bosų, juodas, blizgantis. Savarankiškai išmokau groti. Mes gyvenome Kauno senamiestyje, prieš senąją Prezidentūrą. Tai, būdavo, sekmadienį, kai žmonės išeidavo pasivaikščioti, aš sėdžiu antrojo aukšto balkone ir groju savo akordeonu. Į mane pakelia galvas, žiūri, šypsosi. Aš - jau artistas.

- O paskui, po daugelio metų, tasai Senamiesčio akordeonistas tapo žinomu kompozitoriumi, savo laiku garsiausio Lietuvos muzikinio kolektyvo “Oktava” vadovu...

- Na, kompozitoriumi aš tapau, atvirai kalbant, iš reikalo. Kai 1963-iaisiais sukūriau “Oktavą”, mums tinkamų lietuviškų dainų nebuvo. Nurašinėdavome užsienietiškus kūrinius. Estradai kūrė tik Benjaminas Gorbulskis, bet jis kūrė tik šlagerius, o mūsų orkestras ėjo džiazroko keliu. Taigi ėmiausi kurti aš. Ir nuo to laiko sukūriau apie 130 kūrinių.

- “Oktavos” orkestras tapo kalve daugeliui garsių dainininkų, ar ne?

- Taip, atėjo visi geriausi Kauno dainininkai. Susirinko iš visų restoranų. Borisevičius, Bečelis, “Gintarėliai” su broliais Švabais. Atėjo Vytautas Petrušonis, Rimantas Brazaitis, įsiliejo Janina Miščiukaitė. Ji grojo klarnetu. Prisimenu, ateina pas mane ir pareiškia: “Aš noriu dainuot!” Sakau: “Dar ko. Kiekviena varna nori dainuot”. O paskui aš ją išgirdau Kauno klube “Elektra”. Išgirdau ir iškart supratau - duomenų yra. Ir pakviečiau į “Oktavą”.

Nuo to laiko mes beveik 30 metų kartu. Kuo ji tik netapo - ir “Auksinio orfėjaus” laureate Bulgarijoje, ir Grand Prix laimėtoja Kuboje, Jaltoje... Daug visokių apdovanojimų gavo Janina. Labai daug.

- Bet Janina Miščiukaitė - anaiptol ne vienintelė žvaigždė, “nukaldinta” “Oktavoje”. Ar skaičiavote, kiek esate jų “pagaminęs”?

- Tai kad be manęs daugiau nebuvo kam jų “gaminti”, “statyti” balsus, mokyti estrados dainavimo. Vien “Vilniaus bokštų” laureatų kiek parengiau: Janina Miščiukaitė, Svetlana Bagdonaitė, Vytautas Petrušonis, Liutauras Čaprackas, Viktoras Malinauskas, Alfredas Macius ir taip toliau.

Taip, su jais teko dirbti. Staugti, rėkti. Bet jie uždainavo. O paskui išpopuliarėjo.

- Išpopuliarėjote ir Jūs. Padedant “Oktavos”, “Trimito” koncertinei veiklai ir Jūsų dainoms. Bet jei kalbėtume apie Jus tik kaip apie orkestro vadovą - ar buvote diktatorius?

- Ko gero, aš esu gana sudėtinga asmenybė. Lyriškas, romantiškas, sentimentalus, bet kartu ir “vriednas”. Tik gal ne kvailai “vriednas”. Kartais netgi, sakyčiau, teisingai.

- Pavyzdžiui.

- Pavyzdžiui, visuomet reikalavau drausmės. Be išlygų ir be kompromisų. Būdavo, rengiamės vykti į koncertą kur nors Rokiškyje. Susėdame į autobusą. Visi orkestrantai savo vietose, o vieno trūksta. Laukiame. Praeina 10 minučių, ir aš sakau: viskas, važiuojam. Užteks. Ir išvykstame. O čia, žiūrėk, autostradoje ties Grigiškėmis mūsų autobusą aplenkia dideliu greičiu atlėkęs taksi. Aplenkia, sustoja. Ogi tai tas vėluotojas mus prisivijo. Ir aš sau galvoju - ką gi, tai pamokėlė. Suplojo pinigų už taksi, kitąkart 20 žmonių gal nebevers laukti.

Taip pamažu visus išmokiau punktualumo.

- O pats ar pasižymite tokia savybe?

- Tikrai taip. Aš esu toks punktualus, kad net į balių ateinu pirmasis. Ir žinote, kas mane išmokė punktualumo? Jūratė ir Česlovas Norvaišos. Buvo toks nutikimas: rengiau aš pobūvį, savo gimtadienį. Jis turėjo prasidėti 19 valandą. Bet, žinodamas lietuvių punktualumą, tą savybę susirinkti lygiai valandą vėliau, 19 val. aš tik skustis pradėjau. O čia - skambutis prie durų. Jūratė ir Česlovas.

Viskas, nuo tada aš - visur ir visada laiku. Net kai kuriuos savo pažįstamus jau išmokiau punktualumo. Supratau, kad tai - dalis žmogaus kultūros.

- Jau daugelį metų nebegyvenate Kaune. Bet apie šį miestą kalbate labai šiltai. Širdyje jaučiatės kauniečiu?

- Taigi. Aš senas kaunietis. Nors nuo 1974-ųjų gyvenu Vilniuje, ir dabar tebesergu už “Žalgirį”.

- Maestro, o ar papasakosite apie tuos septynerius metus, kai buvote “iškritęs” iš muzikų aplinkos ir tapote verslininku?

- Ką čia slėpti, taip jau atsitiko. Suprantat, 1990-aisiais koncertų salės tapo tuščios, teatrai - tušti. Ir man pasiūlė, kaip žmogui, turinčiam organizacinių gabumų, netgi baigusiam porą KPI kursų, statybų verslą. Tiksliau - kurti gyvenamųjų namų statybos bendriją. Aš sutikau...

Iš pradžių viskas klostėsi netgi labai sklandžiai. Pastatėme septynis puikius gyvenamuosius namus Lazdynuose, Neužmirštuolių gatvėje. Jei dabar sutinku ką nors iš tų namų gyventojų, man dėkoja, sako, tikrai puikus namas.

Deja, po kažkurio laiko smuko dolerio kursas. Per pusę. Sutartys su gyventojais buvo sudarytos šia valiuta, 1993-iaisiais tai buvo galima. O su tiekėjais atsiskaityti reikėjo jau nebe doleriais, bet talonais. Vieni nuostoliai. Paskui dar prisidėjo ir ekonominė krizė šalyje, žmonės ėmė atsisakinėti jau mūsų pastatytų garažų... Žodžiu, situacija tapo gana kebli. Tada aš spjoviau į viską ir išėjau į pensiją. Ir sugrįžau į muziką. Ačiū Dievui.

Gerai sako vienas mano kolega: daryk, ką moki, o ne ką nori. Puiki citata. Kaip Lenino.

- Ar gyvenime dažnai galite leisti sau daryti tai, ką norite?

- Ką reiškia norėti? Visi mes norime. Ir norime neretai daug. Bet norai turi būti protingi. Nori į Kanarus? Prašom. Jei tik turi pinigų. Jei neturi, nenorėk. Štai, mano galva, ir visa filosofija.

Nors jei apie Kanarus, aš ten labai gerai leidau laiką. Ir ne tik ten. O, kiek aš su orkestru esu pakeliavęs... Ir nuo kalnų slalomas, ir povandeninis nardymas prie Kubos krantų... Gal tik sportininkai panašiai tiek pasaulio pamatę, kiek aš.

- Iš Kubos, ko gero, parsivežėte įspūdingų kriauklių? O kaukės ant Jūsų buto sienų - iš Afrikos?

- Taip, kaukės iš Šiaurės Afrikos, kurią esu išmaišęs skersai išilgai. Matote, vieni pirkdavo džinsus ir paskui čia juos parduodavo, o aš pirkdavau suvenyrus. Man patinka tokie kelionių atminimo ženklai.

O jei apie kriaukles iš Kubos... Na, buvo, buvo. Mums vietiniai kriauklių žvejai jas išdarinėjo, tai yra, iškrapštė jų gyventojus, o jau pervežant į Lietuvą teko suktis. Mat kriauklių iš Kubos išvežti negalima... Bet mes su muzikantais pasidalijome jas ir kažkaip sėkmingai praslydome. Lietuvoje jos tapo lauktuvėmis tuometinės nomenklatūros darbuotojams. Be jų mes su “Oktava” juk nebūtume niekur išvažiavę.

- Anuomet, tarybiniais laikais, buvote “ant bangos”. Sakykit, o ar šiandien Lietuvoje kompozitoriui lengva?

- Ką jūs. Liūdnas vaizdelis. Kaip sako mano kolega Algis Bražinskas: “Negaliu nekurti. Kuriu. Tik niekas neperka”. Taip pat ir man. Ne, nėra taip jau visai tragiška, kai kas įsigyja mano dainų - “Trimitas”, Lietuvos radijas ir televizija. Bet nebeperka nei Kultūros ministerija, nei Filharmonija, kaip kad būdavo anksčiau. Padėtis sudėtinga. Nors turbūt neturėčiau labai skųstis - sudėjus savo 800 litų pensiją, autorinius mokesčius, per mėnesį prisikapstau iki 1500-2000 litų. Tik kad šiais laikais tokie pinigai ne itin...

- Ir vis dėlto savo dainose išpažįstate amžiną meilę Muzikai.

- Perskaičiau anglų kalba tokią storą didžiojo estrados metro Diuko Elingtono knygą. Joje radau tokius žodžius: “Muzika - tai mano meilužė”. Pagalvojau, o kaip pasakyčiau aš? Vienoje mano dainoje yra toks tekstas: “Muzika tikiu lyg meile, aš lyg meile ja tikiu”. Taip, tai mano devizas.