REKLAMA
2014 m. Spalio 31 d.

Merkinės stebuklas praranda turėtą galią


2006-07-31
Remigijus JURGELAITIS
Merkinės stebuklas praranda turėtą galią

Griūva Česukų piramidės mitas - ligoniai vis rečiau pasijunta geriau, o sielų gydytojas Povilas Žėkas pavargo nuo kasdienio bendravimo su lankytojais

Stebuklai baigėsi arba jie vyksta gerokai rečiau nei prieš dvejus metus. Merkinės gyventojai vis dar prisimena dienas, kai į Česukus plūdo ieškantieji sveikatos, vilties, didesnės laimės ar ryšio su Dievu. Traukos objektas - Povilo Žėko ir jo motinos Onutės sodybos kieme pastatyta piramidė, regis, prarado savo galią.

“Ir mes pavargome nuo nuolatinių žmonių spūsčių. Lankytojus priimame tik dvi dienas per savaitę”, - tarsi teisindamasis kalbėjo prieš dvejus metus ryšį su Dievu nuolat užmegzdavęs jaunuolis.

Dabar didžiausias jo rūpestis - ne dvasinė savišvieta, bet darbas Alytuje, neakivaizdinės studijos Kaune. “Juk reikia iš kažko gyventi”, - po ilgų įkalbinėjimų su “Kauno diena” sutiko kalbėti, kaip juokauja kai kurie Merkinės gyventojai, nuvainikuotas pranašas.

Vietiniai prarado tikėjimą

Liepa - pats turizmo sezonas. Vaizdingoje vietoje įsikūrę Česukai buvo įtraukti į daugelio turistinių bendrovių lankytinų vietų maršrutus. Regis, tie laikai jau baigėsi. Dabar legendomis apie sveikstančius žmones apipinta kaimo sodyba negali pasigirdi lankytojų antplūdžiu. Centrinėje sodybos vietoje vis dar stovi Česukų pasididžiavimas - piramidė, tačiau po ja retai apsilanko žmonės.

Prie sodybos įrengtoje stovėjimo aikštelėje - nė vieno automobilio.

Prieš kelerius metus net pučiant žvarbiam vėjui ir šąlant čia rikiuodavosi eilės, norintieji pasveikti transporto priemones statydavo tiesiog ant žolės. Kiek vėliau privažiavo vienas taksi. “Atvežiau žydę, - paaiškino vairuotojas. - Kodėl pats neinu pasisemti energijos? Esu vietinis, nejaugi galvojate, kad vis dar tikiu tomis kalbomis”.

Skeptikų ir netikinčiųjų buvo visuomet, tačiau Povilas ir įtikinamai kalbanti jo motina pasakodavo istorijas apie iš vežimėlių pakylančius žmones, įveikiančius net nepagydomas ligas. “Geriausiai tokios naujienos sklinda iš lūpų į lūpas. Jei čia nėra nė vieno žmogaus, ko gero, nereikia sakyti, ką dabar apie piramidę galvoja daugelis aplinkinių miestų gyventojų”, - ranka moja taksistas ir paragina apie stebuklus kalbėti su sodybos šeimininkais. Tik įspėja - jei jie sutiks priimti, esą yra buvę atvejų, kai ne laiku atėję žmonės paprašomi išeiti.

Tai vėliau patvirtins ir Povilas, pripažindamas, kad jo motinos Onutės nervai - ne geležiniai. Iš pradžių, kaip ir visus lankytojus, mus pasitiko sodybos šeimininkė. “Galėjote įspėti, kad atvyksite, - neatrodė nudžiugusi. - Kuo mažiau lankytojų, tuo paprasčiau gyventi. Visai nebenoriu apie tai kalbėti. Jau tiek kartų įrodyta piramidės galia, nebesinori nieko pasakoti. Tegul kalba tie, kurie lankosi”.

Tiesa, tokių, pripažįsta ir pats Povilas, pastaruoju metu gerokai mažiau. Apie tai užsiminė ir tuo metu pas seserį viešėjusi Povilo teta Marytė. “Neinu aš po ta piramide, - atrodė suirzusi moteris. - Atvažiuoju kartą per metus, todėl Česukuose turiu svarbesnių užsiėmimų”. Marytės šeima neturi automobilio, retai randa progą užsukti pas seserį. “Nėra pinigų. Anksčiau nors sesuo jų turėjo, dabar laikai pasikeitė”, - atsidūsta Marytė ir su seserimi išvyksta į Alytų. Prieš tai motina duoda nurodymus Povilui. Svarbiausias jų - su žiniasklaida nebūti pernelyg atviram.

Povilas žada keistis

Povilas ir dabar tvirtina, kad jo gyvenimas jau seniai rikiuojamas pagal Dievo žodį, kurį jis girdi nuo vaikystės. Dievas nurodęs vietą, kur turi būti pastatyta piramidė, ir pasakęs, kad žmogus ten jausis kitaip nei paprastai. “Dievas sakė, kad tai bus didžiausias stebuklas, nes atėjusieji galės surasti vienybę, išgyti nuo ligų, tikėjimo praradimo. Visa, kas bus pasakyta su dideliu noru, iš tikrųjų išsipildys su kaupu. Žmones ši susitelkimo vieta trauks kaip magnetas”, - įtikinamai kalba piramidės sumanytojas.

Esą buvimas trišonėje piramidėje padeda pasirengti ateityje neišvengiamam perėjimui į ketvirtąjį išmatavimą. Dėl piramidę siekiančio dieviškojo spindulio ateina gyvenimo esmės suvokimas, todėl žmonių sielos sparčiau žengia sąmonėjimo keliu. Piramidėje galima prašyti Dievo padėti atverti savyje vartus į nušvitimą.

“Atvykstantys prie statinio žmonės ne tik keičiasi patys, jie keičia ir šią vietą. Joje pokyčiai vyksta nuolat, ir aš keičiuosi. Turiu žinią, kad viskas vyks dar sparčiau ir dar efektyviau”, - sako Povilas. Tačiau pokalbio pradžioje jaunuolis atrodė sutrikęs - vėliau prisipažino nelaukęs svečių. Vis ragindamas nefotografuoti, Povilas įsitaisė fotelyje, prie uždegtų žvakių. Vėliau paaiškins, kad vasariniai marškinėliai ir šortai - jo įvaizdžiui nederanti apranga.

“Nenoriu nieko detalizuoti, bet rengiuosi pasikeisti. Būsiu kitoks. Kažkas turi keistis, negali būti taip, kaip pastaruosius ketverius metus”, - mįslingai kalba Povilas ir vis ragina nesistebėti, kad piramidėje pastaruoju metu apsilanko vis mažiau žmonių.

Susirado geriau mokamą darbą

Išleidęs knygą “Žodis, apverčiąs pasaulį”, dvidešimt trejų metų vaikinas dabar rašo kitus veikalus. Studijavęs mediciną, po akademinių atostogų, kurias paskyrė bendravimui su iš visos Lietuvos plūstančiais žmonėmis, ir rašymui, nebesugrįžo tęsti studijų. Vis dėlto jis suprato, kad iš pokalbių su Dievu nebeišgyvens, todėl prieš kurį laiką pradėjo studijuoti Vytauto Didžiojo universitete. Pasirinko religijos studijas, tačiau kunigu tapti nepanoro, jam mielesnis pasauliečio gyvenimas. “Be to, nesu linkęs skirstyti religijų. Kartais žmonės sako, kad yra katalikai, nors elgiasi kaip budistai. Nenoriu savęs apriboti”, - paaiškino vyras.

“Esu dvasinių ieškojimų kelyje. Iš to išplaukia daugybė dalykų, todėl artimiausiu metu noriu atradimais pasidalyti su žmonėmis, gal išleisti dar vieną knygą”, - kalba Povilas. Jis pripažįsta, kad dabartinis jo gyvenimas nėra lengvas.

Jau kuris laikas Povilas nemažai dėmesio turi skirti ir darbui - jis kasdien priverstas vykti į Alytų, ten dirba ir jo motina. Kai į piramidę plūsdavo minios, šeima išgyvendavo ir be papildomų pajamų. Iš ko? “Turėjome akcijų, kitų pajamų šaltinių, - detalizuoti nelinkęs Povilas. - Dabar viso to neliko. Nenoriu apie tai pasakoti. Siekiu tik ramybės”.

Jaunuolis pripažino, kad iš atvykstančiųjų kartais priimamos aukos - esą ne pinigais, o pavyzdžiui, sodinukais ar trąšomis, nes tai yra investicija į aplinką, kurią jiedu su motina puoselėja. “Tiesa, žmonės už tam tikrą kainą galėdavo įsigyti mano knygą. Mokėdavo tiek, kiek patys nuspręsdavo”, - pripažino jaunuolis.

Vis dar tiki piramidės išskirtinumu

Po ilgų raginimų Povilas sutiko nueiti ir prie piramidės, tačiau iš karto įspėjo, kad tarp jo ir statinio nederėtų dėti lygybės ženklo. “Aš nesu piramidė”, - griežtai paaiškino Česukų kaimo įžymybė ir užvėrė rąstinio namo duris. Prieš kambaryje pakabintą kryžių ir šventųjų paveikslus toliau degė žvakės, o kieme spigino saulė. Povilas nuolat užsimindavo, kad privalo palaistyti žydinčias gėles.

Nors daug kalbėjo apie naujus savo gyvenimo potyrius, regis, apie piramidę jis gali šnekėti su didžiausiu užsidegimu. “Ypatingą energiją galima pajusti kaip šilumą ar dilgčiojimą viršugalvyje, delnuose ar kitose kūno srityse. Tai galima vadinti savigyda. Pabuvusiųjų piramidėje akys spindi ir šviečia, kinta veido išraiška, - eidamas aplink statinį aiškino jaunuolis ir detaliai instruktavo, kaip pavyktų pasiekti geriausią rezultatą.

Vėliau paragino nekreipti dėmesio į tai, kad Česukuose lankosi mažai žmonių, ir pasakojo apie išskirtines statinio galias. Esą jo sodyboje vyksta dvasiniai procesai. Anot jo, pabuvojusieji piramidėje jaučiasi geriau, randa vidinių problemų sprendimus arba jos išsisprendžia savaime.

Esą yra daug pasveikimo atvejų. Vartojantieji vaistus pastebi, kad jie veikia geriau, mažesnis šalutinis jų poveikis. “Tai - kaip įrodymas, kad dvasinė sfera yra be galo svarbi ir fizinį kūną reikėtų pradėti gydyti nuo tinkamo dvasinio pasirengimo. Ši vieta aktyvi energetiškai. Tai nėra tiesioginė geros fizinės ar dvasinės savijautos priežastis, o tik sąlyga vykti įvairioms transformacijoms. Dažniausiai pirmą kartą čia atvykstama “patikrinti vietą”, bet iš tiesų žmonės tikrina save. Ypatingas energinis vietovės modelis sustiprina atvykstančių žmonių tikėjimą, atsiskleidžia žmogiškosios dvasinės savybės”, - tarsi iš vadovėlio beria Povilas.

Su lankytojais nebegers kavos

Skeptikų ir net aršių piramidės poveikio kritikų niekada netrūko. Paprasti merkiniškiai mano, kad iš didelių miestų atvykstančius žmones gydo pats Dzūkijos oras ir nuostabi gamta, o visokių pranašų ir gydytojų šiais laikais jau ir nesuskaičiuosi.

Bioenergetikos specialistų buvo kritikuojama piramidės forma, kitiems užkliuvo nesimetriškas kryžius, treti fotografavo ligoninėje bemirštantį Povilo dėdę - esą ko šis stebuklu nepasinaudojęs.

Dabar kai kurie vietiniai užsimena, kad ta kritika nebuvo laužta iš piršto. “Suprantu, kad žmonės nori tikėti stebuklais, bet jų nebūna, - nenorėdama gadinti santykių su Povilu kalbėjo Merkinėje gyvenanti moteris. - Aukso gysla išseko. Jie dabar privalo gyventi kaip ir visi žmonės - dirbti, mokytis”.

Išgirdęs tokią kritiką Povilas neatrodė nustebęs, jis sako dažnai girdėjęs pasakymų, kad yra netikras pranašas. “Pabodo teisintis”, - atsidūsta jaunuolis ir priduria norintis atsisakyti kiek įgrisusių kavos su atvykstančiaisiais gėrimo ritualų ir pereiti prie dvasingesnių bendravimo formų.

Pradėjo vertinti fizinius dalykus

Tarp miškų ir upės gyvenantis 23-ejų metų jaunuolis neatrodo šiuolaikiškai, tačiau Povilas tikina, kad toks gyvenimo būdas - kaip tik jam. “Čia galiu atrasti save. Keisiu ne tik vidų, bet ir išorę”, - mįslingai kalba pastaruoju metu kasryt bėgioti ir maudytis upėje pradėjęs Povilas. Sako supratęs, kad svarbu palaikyti formą. “Stiprus kūnas - būtina sąlyga”, - tikino Povilas.

Mokslai ir samdomas darbas Povilą grąžino į realų pasaulį. Jis sako ėmėsi atsakingiau planuoti savo laiką. “Visada galima surasti laisvą valandą, svarbu išmokti jas planuoti”, - tikina jaunuolis.

Ar miškų apsuptyje, kai į sodybą vis rečiau užsuka žmonės, jis nesijaučia vienišas? “Triukšmingas jaunimo gyvenimas niekada nepatiko. Nesu buvęs naktiniuose klubuose, todėl apie juos net negalvoju. Tiesa, radau merginą, tačiau jos neketinu parsivežti į Česukus. Ir taip puikiai bendraujame”, - detalių nebuvo linkęs atskleisti jaunuolis.

Bent kol kas jo galvoje, nauji dvasiniai ieškojimai, pokalbiai su Dievu ir bandymai rasti atsakymą į klausimą, kas sugrąžintų žmonių minias į Česukus, vietovę, kuri prieš kelerius metus buvo garsiausia visoje Dzūkijoje.