Mėlynakė princesė


2002-10-07
Mėlynakė princesė

Siamo katė privertė šeimininkę pakeisti požiūrį į visą kačių giminę

Mūsų namuose gyvenančią Siamo katę princese vadina dukra. O katė irgi neslepia savo šiltų jausmų. Ji niekais paverčia mūsų pedagogines užmačias: dviese su vyru priekaištaujame dukrelei, ši sėdi patempusį lūpą, o katė prieina ir draugiškai lyžteli jai skruostą, priversdama mus visus nusišypsoti. Rytais, kai mažoji nenori keltis, nes akeles dar lipina miegas, katė tampa mūsų pagalbininke. Išleista iš virtuvės, kur leidžia naktį, ji šuoliais skuodžia į dukros kambarį, ropščiasi į lovą ir ima uoliai ją “prausti” savo šiurkščiu liežuvėliu.

Ėda tik paglostyta

Klystate, jei manote, kad, pamačiusi įdėtą į jai skirtą indelį maistą, mūsų katė tuojau pat puola godžiai ėsti. Ne, pirmiausiai ją tenka glostyti, kasyti paausius, tik paskui ji oriai tipena prie savo dubenėlio. Taip pat būna kai katė sugrįžta iš lauko. Kad ir kokia alkana būtų, pirmiausiai - švelnumo ir dėmesio seansas. Rėkdama “miau, miau, miau” ir uoliai trindamasi apie kojas sulaukia, kol pripildomas dubenėlis, o paskui stiebiasi ant paskutinių letenėlių ir duoda suprasti, kad reikia ją glostyti. Tik paskui “šauna” prie maisto.

Įsitaisiusi ant kelių, tyliai murkia. Kartais ištiesia letenėlę ir paglosto skruostą. Švelniai švelniai, net neįtartum, kad tokiose aksominėse letenėlėse slypi aštrūs nagai. Mes jų nekarpome iš pagarbos padoriai besielgiančiai katei - ji juos galanda tik į vieną fotelį, o pabarta nustoja tai dariusi. Kadangi katė daug laiko praleidžia lauke, aštrūs nageliai jai reikalingi medžioklei ir apsiginti.

Galima susitarti

Vieninteliai per kelerius metus patirti nuostoliai - sugadintas naujų medinių durų apvadas ir du sudaužyti keramikiniai vazonai. Iš pradžių vienose duryse nebuvo stiklo, ir katė pašokusi persiropšdavo pro angą į kitą pusę. Atsiradus stiklui, ji “pasikabindavo”, įsikabinusi nagais į medinį stiklo apvadą, o mes, pamatę pro stiklą pūkuotą jos pilvą, eidavome atidaryti durų. Kartą vyras pabarė katę ir juokais jai pasakė, kad geriau sakytų “miau”. Dabar ji prieina prie durų ir miaukia. Kantriai laukia, kol kas nors atidarys.

Pirmąjį vazoną su gėle katė numetė braudamasi prie atidaryto lango. Tada ją pabariau. Antrą kartą ji atsitūpė prie vazono ir, kartkartėmis žiūrėdama į mane, letenėle ėmė jį stumti prie palangės krašto. Apstulbusi stebėjau ir nesuspėjau pagauti krintančio vazono. Tada katę labai gėdinau ir net sudaviau per nosį, o to niekada nedarau.

Katė kažkokiu būdu suprato, kad negalima nieko imti nuo stalo, lipti virtuvėje ant spintelių. Jei tik kas nors jai labai pakvimpa, ji pradeda neramiai vaikštinėti, miaukia ir klausiamai žiūri, duodama suprasti, kad šoks. Pagrasius pirštu, klusniai atsitupia, atsisakiusi savo užmačių, ir laukia, kol mes įdėsime to skanėsto į jos dubenėlį.

Mano draugė, išklausiusi pasakojimo apie katę, sako, kad taip nebūna, nes negali būti. Veterinarijos gydytoja tą patį pasakė, kai pranešiau jai, jog mano katė, nepaisant kastracijos, miaukia tipišku rujos laikui balsu. Daviau jai pasiklausyti per telefoną.

Rūpinasi savimi pati

Pernelyg ilgai nesulaukusi paduodant mėgstamo konservuoto pašteto katė mėgina apsirūpinti maistu pati. Apvertusi sauso ėdalo dėžutę stumdo letenėle tol, kol išbyra maisto arba susiradusi polietileninį maišelį su sveriamu ėdalu, prakanda jo kampą. Nežinia, kodėl ji beveik niekuomet nelaka vandens iš dubenėlio. Laikome jį šalia kito su sausu maistu. Bet ji pagraužia džiūvėsių ir eina į vonios kambarį, kur kampe stovi didžiulis laistytuvas su vandeniu gėlėms. Atsistoja ant dviejų kojų ir kiša galvą į laistytuvą.

Neslėpsiu, žmonių įprotis miegoti su katėmis man niekada nepatiko. Atrodė nehigieniška, kad iš lauko parėjęs gyvūnas vaikšto po visą butą, lipa ant minkštųjų baldų. O dar visur skrajojantys plaukai, į sienas galandami nagai. Tačiau kačiuko jau kelerius metus kaulijo dukrelė. Paklausta, ko tikisi iš Kalėdų Senelio ar norėtų gauti dovanų gimtadienio proga, visuomet atsakydavo tą patį.

Mėginau gudrauti, nukreipti vaiko dėmesį, net nupirkau ką tik pasirodžiusį elektroninį žaislą “Furby” už beveik 200 litų, kad tik mažoji pamirštų apie katę. Veltui. Ji vis taikydavosi pasigauti kokį mažą valkataujantį apšepėlį katinėlį, jei tik toks pasirodydavo mūsų apylinkėse. Galiausiai nutariau nebesispyrioti. Ir labai tuo džiaugiuosi.