Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Mano Vėlinės
2006-11-03
Per šias Vėlines ir aš uždegiau žvakutę.
Paskui nuėjau ir pritūpiau ant žemės. Net nejaučiau, kad žemė jau žiemiškai atvėsusi, drėgna, kai kur ir ledu pasidengusi. Sėdėjau ir žiūrėjau į tą žvakių jūrą, kurioje kiekviena liepsnelė kažkam skirta.
Paskui ten pat atsisėdo moteris. Kaip supratau, taip pat kažkam uždegusi žvakę. Ji sėdėjo, vėjas tyliai plaikstė jos juodus plaukus, o paltas susitepė žeme.
Išgirdusi, kad ji tyliai kūkčioja, nesusilaikiau ir aš. Pravirkau ir norėjau išlieti visą skausmą, kuris susikaupė per tuos metus nuo praėjusių Vėlinių. Prisimenu, paskutinį kartą taip verkiau kaip tik pernai, kai sėdėjau toje pačioje vietoje, ant labai šaltos žemės ir galvojau, kad negalėsiu gyventi. Laikas bėgo ir vertė ieškoti atramos kasdieniniuose dalykuose, o paskendusi juose po truputį pamiršdavau skausmą.
- Ar ir tu... ? - tyliai paklausė toji juodaplaukė moteris.
Aš nieko neatsakiau. Negalėjau - gniužulys užspaudė gerklę, o atmintyje pradėjo kilti prisiminimai.
Viską prisiminiau. Jį, mūsų metus, praleistus kartu, jo begalinį norą padėti kitiems. Prisimenu, kaip nekęsdavau jo purvinų, dažnai ir suplėšytų drabužių, kuriais jis išdidžiai rengdavosi prieš veidrodį. Viską prisiminiau.
Paskui jis tuos drabužius vilkdavosi vis dažniau. Savaitgaliais išeidavo ir iki paryčių negrįždavo. Tiksliai nežinodavau, ką jis tuomet darydavo. Tikėjau - nieko blogo nenutiks.
Paskui atėjo ilga šalta žiema, ir jis daugiau laiko praleisdavo namuose. Tačiau ir tuomet nenurimdavo - jam atrodydavo, kad turįs kažkur eiti, kažką daryti, kažkam tikrai reikia jo pagalbos.
Niekada nesakydavo, kad dėl kažko galėtų paaukoti gyvybę, tačiau aš tai žinojau. Mačiau, su kokiu užsidegimu jis kalba apie pavojingus dalykus. Kai ant plauko kabo kitų žmonių gyvybė, kai nebėra laiko galvoti ar kviesti pagalbą. Pasakodavo, kad darytų tą ir tą, elgtųsi taip ir taip. Nenorėjau jam priekaištauti - tai nebūtų padėję. Per geras jis buvo žmogus.
Kažkada sužinojau, ką jis veikdavo išėjęs. Jis tiesiog vaikščiodavo gatvėmis, slampinėdavo po tamsius kiemus, nes sakydavo jausdavęs, kad kažkam gali prireikti jo pagalbos. Dažnai taip ir atsitikdavo - jis pastebėdavo muštynes, įsiterpdavo, nukentėdavo pats, tačiau ir švytėdavo - apgintas žmogus ilgai jam dėkodavo už pagalbą.
Aš skalbdavau purvinus jo drabužius, siūdavau suplėšytus ir dažnai pagalvodavau, kad taip po truputį lopau jį patį - nesitikėjau, kad visa tai tiesiog praeis ir nieko blogo nenutiks.
Vienąsyk jis ilgai negrįžo. Laukdama aš negalėjau užmigti, blaškiausi, o jo vis nebuvo. Visai išaušus išėjau ieškoti jau man pažįstamais keliais - jis dažnai mėgdavo rodyti vietas, kuriose jau būdavo kažkam padėjęs. Širdyje kaupėsi nerimas, labai bijojau, tačiau ėjau, ieškojau, kol nepaskambino man į mobilųjį ir nepasakė atvykti į ligoninę.
O ten buvo jis. Suplėšytais drabužiais, purvinais, su daugybe mėlynių. Niekada dar nemačiau jo tokio. Niekada dar nebuvo jis toks grįžęs.
Ir tuomet pamaniau, kad negalėsiu gyventi. Negalėsiu, kai iš jo man bus telikusi sudriskusi drabužio skiautė, o visas mūsų pokalbis tebus mano vienos monologas prie šalto kapo, kurį kasmet lankysiu per Vėlines.
Nežinau, kieno kapą lankė toji juodaplaukė moteris. Tačiau jaučiu, kad mus abi sieja skausmas dėl žmogaus, kuris jau nebesugrįš.
Aistė
