Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Liūdnas, bet drąsus gyvenimas
2003-05-24
Jos gyvenimas buvo trumpas, o šlovė pasaulinė. Daug kas bandė ją mėgdžioti, tačiau toks širdį veriantis balsas tikriausiai pasitaiko tik kartą per šimtmetį. Editos Piaf liūdno ir drąsaus gyvenimo istorija pavergia širdis.
Pasakojama, kad Edita Piaf gimė 1915 metais gatvėje, o pasaulį išvysti jai padėjo du policininkai. Jos alkoholikė ir prostitutė motina bei keliaujantis cirko akrobatas tėvas negalėjo padėti mergaitei kabintis į gyvenimą, ir jų keliai išsiskyrė. Per Antrąjį pasaulinį karą Edita su tėvais vėl susitiko. Ji džiaugėsi galėdama padėti tėvui, kuriuo rūpinosi iki pat jo mirties. Tačiau Piaf dažnai būdavo kviečiama į barus ar policiją parsivesti girtos motinos. Deja, sąrašas vyrų, su kuriais tuo sudėtingu laikotarpiu bendravo pati dainininkė, jau panėšėjo į Paryžiaus telefonų knygą. Pasaulyje ji jau buvo žinoma, kai 1951 metais pateko į baisią automobilio avariją. Bandydama palengvinti skausmą gydytojų paskirtu morfijumi ji, deja, ėmė smarkiai piktnaudžiauti ir alkoholiu. Dainininkę vis dažniau pastebėdavo skandinančią savo vienatvę su nepažįstamais vyrais Paryžiaus baruose.
1961-aisiais, praradusi sveikatą ir sukaupusi paskutines jėgas, Edita Piaf dar koncertavo Paryžiuje, o po pusantrų metų mirė nuo vėžio. Nors iš gyvenimo ji išėjo Pietų Prancūzijoje, kūnas buvo slapta atgabentas į sostinę, kad gerbėjai manytų, jog mirtis ją užklupo namuose. Dėl dainininkės prieštaringo gyvenimo Paryžiaus arkivyskupas uždraudė laikyti Mišias, tačiau laidotuvių ceremonijoje dalyvavo 40 tūkstančių gerbėjų. Šarlis Aznavuras, kuriam Piaf buvo nemažai padėjusi, pasakojo, kad per jos laidotuves pirmą kartą po Antrojo pasaulinio karo Paryžiuje teko visiškai sustabdyti eismą.
Muziejus, skirtas Editai Piaf atminti, 1977 metais įsteigtas šiek tiek apleistame kvartale vieno aistringo gerbėjo namuose. Edita šioje vietovėje gyveno vaikystėje. Tai darbininkų ir imigrantų kvartalas, nedažnai lankomas turistų. Jį rasti sunkoka. Muziejus paminėtas tik keliuose informaciniuose lankstinukuose. Nedidelėje lentelėje ant pastato sienos minimas tik Editos Piaf gerbėjų klubas, jungiantis 6 tūkstančius jo narių visame pasaulyje. Norint muziejų apžiūrėti, reikia susitarti iš anksto. Tada išaiškinama, kaip jį rasti, ir nurodomas įėjimo per pirmąsias ir antrąsias duris kodas. Palypėjus laiptais, pasitinka muziejaus direktorius ir dviejų dainininkės biografinių knygų autorius Bernard Marchois. Jis kartu su šuniu palydi į mažą nelabai tvarkingą patalpą. Būdamas vaikas Marchois šiek tiek pažinojo dainininkę.
Dviejuose mažuose kambarėliuose viską galima apžiūrėti pačiam. Direktorius mielai atsako į klausimus, tačiau į ilgus pokalbius nesileidžia. Jis sudaro galimybę pačiam pasinerti į Editos Piaf aplinką. Čia dainininkės įrašai, portretai ir nuotraukos, indai, drabužiai bei baldai. Netoli didžiulio meškino (dovanoto jos antrojo vyro Theo) stovi natūralaus dydžio Piaf figūra juoda suknele, nuolat skamba dainininkės balsas. Šiek tiek tolėliau - suknelės, beveik visos juodos, tik viena stebėtinai ryškiai raudona, rankinės, 34 dydžio lakuotų batelių pora, laiškai, vieno jaunystės draugo bokso pirštinės. Čia pabuvojęs beveik pasijunti lyg būtum matęs Žvirblelį (tokia dainininkės pravardė) scenoje.
Pagal “Literary Traveller” parengė Ilona SAJIENĖ
