Krepšinio dinastijų taktika - kamuolio perdavimas į patikimas rankas


2007-04-21
Remigijus JURGELAITIS
Krepšinio dinastijų taktika - kamuolio perdavimas į patikimas rankas

Tituluotų ir pergalių išlepintų sportininkų pramintais takais žingsniuojantys palikuonys stengiasi užkopti į sporto aukštumas

Trijų Europos ir Pasaulio jaunimo čempionatų auksas, olimpinių žaidynių sidabras, Baltijos, SSRS krepšinio lygų apdovanojimai, studentų ir veteranų turnyrų medaliai. Tai istorinės šią savaitę 85-erių metų jubiliejų švenčiančio Lietuvos krepšinio pergalės.

Tai - ir vienos šeimos laimėjimų sąrašas. Dinastijos, kurioje visi išmano krepšinio subtilybes, kurioje iš kartos į kartą tiksliai perduodamas oranžinis kamuolys.

“O kaip be jo?! - Butautų vyrai, moterys ir vaikai geriausiai jaučiasi krepšinio aikštelėje. - Jei jums lieptų nustoti valgyti, ar ilgai ištvertumėte? Mes sotūs krepšiniu.” Tas alkio jausmas apėmė prieš 6 dešimtmečius, kai Lietuvos krepšinio legenda Stepas Butautas milžiniškais žingsniais šuoliavo į krepšinio Olimpą. Ne lėčiau trofėjus krepšinio aikštelėje renka ir jo sūnus Ramūnas, praėjusiais metais tapęs Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės strategu.

Ne tik apie Butautus sakoma, kad jie - sutverti krepšiniui. Oranžinį kamuolį kelis dešimtmečius gainioja ir daugiau garsių sportininkų šeimų - tėvas ir sūnus Kurtinaičiai, Braziai ar Paulauskai.

Karjerą pradėjo saugodamas vartus

“Mokytojas suskirstė žaidėjus į puolėjus ir gynėjus, o man teko vartininko vaidmuo. Jis sakė: “Saugosi vartus. Kiti puls, tu ginsi krepšį. Tada, kai priešininkas prasiverš pro gynėjus, pradėk dirbti”, - viena treniruotė nulėmė Butautų šeimos ateitį. Toks buvo pirmas berniuko S.Butauto susidūrimas su krepšiniu, kuris jam vėliau atneš tikrąją šlovę ir pripažinimą.

Mažai apie krepšinį išmanęs pyplys turėjo į ką lygiuotis. Lietuva jau buvo vadinama krepšinio čempionų šalimi. Nors prieš keliolika metų iškovotos pergalės vis labiau grimzdo į praeitį, Stepas niekada nenustojo tikėti, kad Kauno sporto halėje atletai ir sirgaliai išgyvens dar ne vieną triumfo akimirką. “Jis buvo kovotojas. Be to, sugebėdavo įkvėpti kitus”, - šviesios atminties krepšinio legendos žmona Onutė gerai pažinojo savo vyrą. Kaip ir visi talentingiausi to meto “Žalgirio” krepšininkai. Nuo pat jo atėjimo į legendinę ekipą žalgiriečiai pradėjo brautis į Sovietų Sąjungos elitą ir iki 1956 metų kelis kartus iškovojo SSRS čempionato medalius.

Po to prasidėjo pirmasis stagnacijos periodas, o dugnas pasiektas 1961-1962 m. sezoną, kai su aktyviu sportu atsisveikino S.Butautas. Ant jo kaklo kabėjo trys Europos auksiniai ir olimpinių žaidynių sidabro medaliai. Kai ką jis brangino labiau už titulus - žmoną, kurią ir sutiko aikštelėje.

Motina tapo sirgale

“Tai įdomi istorija, - remontuojamame bute Kaune kviečia prisėsti krepšininko našlė. - Kai susipažinome, Stepas pasiūlė kartu su juo pasitreniruoti. Pastebėjau, kad mus sieja ne tik abipusė simpatija.” Vėliau jie atras dar daugiau panašumų - abu galės pasigirti Baltijos šalių ir Lietuvos čempionų titulu.

“Atsitiktinumų nebūna, - tęsia O.Butautienė. - Mus suvedė likimas.” Penkeriais metais už Lietuvos krepšinį jaunesnė moteris stengiasi užpildyti atsiradusią tuštumą. “Pasiguosiu. Prieš metus pradėjo skaudėti kelį, nebežaidžiu. Tapau aistringa sirgale”, - paskutinį kartą prieš dvejus metus į aikštelę buvo išbėgusi veteranė.

Žiūrėti varžybas ji įpratusi ne televizoriaus ekrane, bet sporto arenoje. Tiesa, iš pradžių privalo nuspręsti, į kurią areną važiuos - Kauno technologijos, Lietuvos žemės ūkio universiteto ar Rygos sporto rūmus. Visur ji - laukiama viešnia. Ir ne vien todėl, kad iki šiol visi prisimena legendines jos vyro pergales. Naujus trofėjus dabar renka kiti - sūnus, dukra ir anūkai.

“Ką tik grįžau iš Rygos, - paaiškina. - Norėjosi pasižiūrėti aukšto lygio krepšinio. Ramūno treniruojama Rygos ASK - aukšto lygio komanda.” Praeityje garsi sportininkė įdėmiai stebi, kas vyksta krepšinio aikštelėje, ne mažiau ją domina ir atsarginių žaidėjų suolelis. “Pagalvoju apie tuos laikus, kai Ramūnas žaidė Kauno “Atleto”, Rygos ASK, Vilniaus “Statybos”, Bialystoko “Dojlidy”, Jonavos “Statybos” komandose”, - sūnumi didžiuojasi motina.

Įsiminė tėvo pamokas

Vyriausia Butautų dinastijos atstovė laukia vasaros. Ji mėgsta šiltus orus, bet užvis labiau - karštas emocijas, kai jos sūnaus vadovaujamos Lietuvos rinktinės skina pergales krepšinio turnyruose. Ji tiki, kad praėjusių metų pabaigoje prie Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės vairo stojęs sūnus galės didžiuotis ne tik pasaulio auksu, iškovotu su jaunimo rinktine. R.Butautą įpareigoja tokie motinos lūkesčiai.

“Ar tėvai manimi didžiuojasi, atsakysiu po Europos čempionato, kuris bus labai svarbus. Jis gali nulemti ir mano paties karjerą. Didelė garbė, kad tapau rinktinės treneriu, bet sporte savo sugebėjimus turi įrodinėti kiekvieną dieną”, - garsios dinastijos tęsėjas gerai įsiminė tėvo pamokas, kai baigęs krepšininko karjerą jis treniravo Sovietų Sąjungos komandas. Patarimų negailėdavo ir sūnui.

Sportininkai visuomet kelia naujus tikslus - tai svarbi tėvo pamoka. R.Butautas nuo penkerių metų neslepia ambicijų. Tai įvyko dar tuomet, kai mama jį aprengė sportine apranga, apavė keliais dydžiais didesnius batus ir paragino lakstyti po ilgą koridorių, kuriame tėvas buvo įtaisęs krepšį.

“Neturėjau kitos išeities. Nuo mažens visos kalbos, net užstalėje, sukosi apie krepšinį. Augau tarp įvairiausių prizų. Mama taip pat dirbo trenere, sesuo lankė krepšinio treniruotes, o aš, būdamas jaunesnis, sekiau ją. Jos pavyzdys man darė didelę įtaką”, - iš kur atsirado pergalių troškimas, aiškina R.Butautas.

Pusbroliui auga pamaina

Pasaulio čempionės titulu gali didžiuotis ir Vida Grinienė. Nors jį iškovojo tik tapusi veterane. Be šio trofėjaus čempionų šeimoje ji jautėsi nejaukiai. “Iki šiol lakstau, - kalba Butautų duktė. - Su kitomis veteranėmis treniruojamės Kauno technologijos universiteto salėje.”

“Krepšinis padeda gyventi, - tęsia ji. - Anksčiau galvodavau, kad šis žaidimas atima pernelyg daug laiko. Krepšinio aikštelėje gautos pamokos viską atperka. Užsigrūdinau siekti tikslo, tapau atkaklesnė, išmokau dirbti komandoje.” Tokia patirtis praverčia ir UPS kompanijoje, kur ji dirba rinkodaros ir pardavimų vadybininke.

Atletiškai sudėtas Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) studentas Vygintas Grinis motinai sunkiai įveikiamas varžovas. Meistriškumu aikštelėje jis pranoksta ir daugelį savo bendraamžių universitete. Kapitono titulas niekada nesuteikiamas vidutiniokams.

“Bet nežinau, ar tapsiu profesionaliu krepšininku, - savo talento nepervertina LŽŪU ekipos žaidėjas. - Būna sėkmingų rungtynių. Man patinka šis žaidimas, nugalėti varžovus.” Greitai jam teks susigrumti su dar vienu talentingu žaidėju - 10 metų jaunesnis pusbrolis Stepas ne tik gainioja krepšinio kamuolį. Kartu su tėvu Rygoje gyvenantis berniukas demonstruoja, kad Butautai - tikri krepšinio talentai.

Krepšinis, krepšinis ir dar kartą krepšinis - štai visos temos, kuriomis šeimyninių švenčių metu kalba visa Butautų giminė. “O kaip jūs manote, apie ką mes galime šnekėtis? - šelmiškai nusišypso Lietuvos rinktinės treneris. - Jeigu ką nors švenčiame, kai kurie bičiuliai išeina, nes mes iškart išsitraukiame krepšinio lentą ir pradedame braižyti schemas. Atsimenu, kai kartą po tokio pasisėdėjimo atitraukėme žaliuzes, lauke jau buvo visiškai šviesu.”

Kurtinaičiai aikštelėje tapo varžovais

“Atleto” lyderis Giedrius Kurtinaitis pelnė 20 taškų ir vėl buvo rezultatyviausias ekipoje. Prieš keliolika metų tarp lyderių krepšinio aikštelėje dažnai figūruodavo ta pati pavardė. Tai ne vien sutapimas. Rimą ir Giedrių Kurtinaičius sieja ne vien kovotojų savybės. Jie - tėvas ir sūnus.

46 metų R.Kurtinaitis įsitikinęs, kad jeigu būtų buvęs “geras berniukas”, niekada nebūtų pasiekęs krepšinio aukštumų. Tačiau vienas dalykas yra tikras - sporte jis visada kėlė ir tebekelia aukščiausius tikslus. Tai žmogus, kuriam reikšminga tik prizinė vieta ar bent jau pergalė. Toks pat ir jo sūnus.

20-metis 192 cm ūgio gynėjas iki sezono pabaigos turėtų likti Kauno “Atleto” klube, tačiau jis svajoja žaisti tėvo treniruojamoje ekipoje. “Sunku pasakyti. Kol kas jis žaidžia “Atlete”, negirdėjau jokių signalų apie galimą išėjimą. Kiek žinau, Giedrius yra susietas sutartimi”, - R.Kurtinaitis norėtų treniruoti sūnų.

Bent kol kas jie - priešai, tiesa, tik krepšinio aikštelėje. Jaunasis gynėjas neblogai įsiliejo į “Atleto” komandą ir nemažai prisidėjo prie paskutinės pergalės prieš tėvo treniruojamus “Sakalus”.

Braziai dirba treneriais

“Visada galvokite, perpraskite varžovą”, - “Kaustos” sporto salėje treniruotę vaikams veda 24 m. treneris Mindaugas Brazys. Jis neatrodo pernelyg griežtas, bet pratina laikytis disciplinos. Visai kaip garsusis jo tėvas - buvęs “Žalgirio”, o dabar Tartu “Rock” (Estija) vyriausiasis treneris Algirdas Brazys.

Žaisdamas Mindaugas nepasiekė tiek, kiek tituluotas jo tėvas. Bet gali didžiuotis LKL vicečempionų žiedu. “Vėliau pavargau nuo krepšinio. Bet buvo sunku nuo jo atitrūkti, todėl pradėjau treniruoti vaikus, - A.Sabonio krepšinio mokyklos treneris pamėgo savo darbą. - Kad daugiau nieko nemoku.”

Algirdas ir Mindaugas jau kuris laikas nežaidžia vienas prieš vieną, kaip tai mėgdavo daryti anksčiau. Mindaugas stipresnis už tėvą, todėl vyktų nelygi akistata. “Aš treniruoju vaikus, jis - suaugusiuosius. Gal kada kovos mūsų ekipos”, - svarstė Mindaugas.

“Genai - dar nėra garantija, kad vaikas užaugs puikiu krepšininku, - sporto statistikas Algimantas Bertašius padarė tokią išvadą. - Nors krepšinį Lietuvoje žaidžia kas antras vaikas, tačiau garsių sportininkų vaikai paprastai neprilygsta savo tėvams.” Tapti profesionaliu krepšininku bandė ir olimpinio čempiono Modesto Paulausko vyriausiasis sūnus, tačiau sportininko karjera nesusiklostė.