Kosmopolito nostalgija Lietuvai
Graikas, baigęs studijas Šveicarijoje, įsitikinęs, kad Kaune gyventi yra maloniausia
Kaune gyvena gal tik du žmonės, kurie, mokėdami ne vieną kalbą, tarpusavyje mėgsta šnekučiuotis graikiškai - tai penkiasdešimtmečio dar neatšventęs Stefanos Kalfoglu ir keturiolikmetis jo sūnus Janis, turintis ir lietuvišką vardą - Jonas. Berniukas gimė Šveicarijoje, kurioje iš pradžių gyveno jo tėvai - lietuvė ir graikas. Dabar Janis-Jonas J.Naujalio gimnazijoje mokosi groti kontrabosu ir dainuoja Varpelio berniukų chore. Nežinau, į ką jis šiuo požiūriu panašus, - sako tėvas. Jis pats labiau domėjosi lingvistika.
Pasirinko praktiškesnę specialybę
Į Vilnių aš atvažiavau dar M.Gorbačiovo laikais. Lelija šveicarų įmonei siuvo vyriškus marškinius. Aš tai organizavau - buvo tiekiamos visos medžiagos, o Lietuvoje perkamas tik darbas. Tuomet bendravau su įmonės vadovais ir kokybės vadybininke Laima. Ji buvo iš jų pati gražiausia, susituokėme nepraėjus nė metams nuo pažinties. Lemiamas žvilgsnis buvo ne pirmas, o antras, kai mes su ja susitikome Maskvoje, per kurios įstaigas teko tvarkyti visus reikalus, - žaismingai šypsosi juodbruvas vyriškis žaliomis akimis.
Gimęs lapkričio pradžioje, jis nesutinka, kad jo Zodiako ženklas yra Skorpionas. Taip būtų pagal senąją sistemą, bet dabar viskas pasisukę keliasdešimt laipsnių, - paaiškina žmogus, kuris dabar rinktųsi ne verslo, o astronomijos arba fizikos studijas.
Puikiai lietuviškai kalbantis graikas Stefanos Kalfoglu yra Kauno vokiečių klubo narys ir bendrovės Intercoma, atstovaujančios italų kompanijai, gaminančiai ekologiškas plokštes kvėpuojantiems namų fasadams, komercijos direktorius. Jis linkęs manyti esąs kosmopolitas.
Gyvenimas klostėsi taip, kad jis negalėtų savęs susieti su kokia nors vienintele šalimi. Jo proseneliai graikai gyveno Turkijoje, po paskutinio šių šalių tarpusavio karo, 1922-aisiais, sugrįžo į tėvynę. Jie tuomet tebuvo paaugliško amžiaus, tačiau viena močiutė taip ir neišmoko kalbėti graikiškai. Gyvenusi tokioje Turkijos vietovėje, kurioje kitataučiai net namie turėdavo šnekėtis turkiškai, ir atvykusi į Graikiją drauge su tos vietovės graikais ji visą gyvenimą kalbėjosi vaikystėje išmokta kalba.
Stefanos turkų kalbą irgi išmoko vaikystėje, nors jį auklėjo mieste netoli Salonikų gyvenę seneliai. Graikiškai jie mokėjo, bet kalbėdavosi ir turkiškai. Kalfoglu yra turkiška pavardė, reiškianti meistro sūnų.
Mano prosenelis buvo siuvėjas, jo tėvas - taip pat. Senelis turėjo parduotuvę, o tėvas norėjo būti savarankiškas, todėl 1961 metais iškeliavo dirbti į Šveicariją. Greitai ten išvyko ir mama, man tuomet tebuvo treji. Likau gyventi pas tėčio tėvus Kavala mieste. Tai labai gražus miestas kalno šlaite, prie jūros. Augti pas senelius yra labai gerai, gali daryti, ką nori, ir turėti, ką nori, - sako vyriškis, kuris pas savo tėvus nuvyko tik baigęs mokyklą Graikijoje.
Tėvai norėjo, kad aukštąjį išsilavinimą sūnus įgytų Šveicarijoje. Studijoms jis iš pradžių pasirinko lingvistiką, bet paskui perėjo į praktiškesnę ir tuomet itin madingą specialybę - marketingą.
Šveicarijoje nepatiko
Tėvai norėjo, kad atvažiuočiau į Šveicariją, bet man ten nuo pat pradžių nepatiko. Žmonės labai racionalūs, šalti, uždari. Ten puikiai išmokau vokiečių kalbą, gerai kalbu prancūziškai ir angliškai, bet visi mano draugai toje šalyje buvo graikai. Su šveicarais artimesni santykiai neužsimegzdavo, - prisimena Stefanos.
Jo pirmoji žmona, vardu Ana Marija Karmelia Bjanka, buvo pusiau italė, pusiau vokietė. Jiedu susilaukė sūnaus, kurį pavadino vienos jiems abiem patikusios knygos herojaus vardu - Fabianu. Dabar jam jau dvidešimt dveji. Baigęs gimnaziją, jis mokosi verslo mokykloje Berlyne. Ten dabar su savo naujuoju vyru gyvena ir Bjanka.
Po septynerių bendro gyvenimo metų ji panoro persikelti gyventi į Berlyną. Aš nenorėjau, o išlikti šeima per 1200 kilometrų atstumą yra neįmanoma. Su pirmąja žmona sutariu gerai, Fabianas ne kartą viešėjo Lietuvoje, puikiai bendravo su Janiu ir Laima. Pas ją, mano antrąją žmoną, gal prieš dvi savaites buvo atvažiavusi Bjanka su savo vyru, - pasakoja Stefanos. Sunku atspėti, ar jis turi talentą taikiai su visais sugyventi, ar atpažinti itin tolerantiškus žmones, tačiau dvi buvusios žmonos iki šiol gražiai bičiuliaujasi. Su Laima Stefanos išsiskyrė po šešerių bendro gyvenimo metų.
Tarp kelių šalių
Iš pradžių, tik susituokę su Laima, jie įsikūrė Šveicarijoje, o gimus sūnui, kurį laiką gyveno Graikijoje. Į Lietuvą važinėdavo kaip galėdami dažniau, čia buvo likę Laimos artimieji, o Stefanos Lietuva labai patiko viskuo, ypač žmonių draugiškumu ir svetingumu.
Laimai patiko ir Graikijoje, bet ten jai nebuvo darbo, jo ėmė trūkti ir man. Tuo metu šalis išgyveno labai didelę ekonomikos krizę. Sugrįžti į Šveicariją, kurios gyventojai - labai dideli individualistai, nenorėjau. Mano tėvai taip pat sugrįžo gyventi į Graikiją. Gavau pasiūlymą būti graikišką marmurą eksportuojančios įmonės atstovu Lietuvoje ir apsidžiaugiau, - prisimena savo sugrįžimą į Lietuvą vyriškis.
Tada jis pradėjo mokytis lietuvių kalbos ir pasinėrė į verslą. Užsakovų netrūko, graikišku marmuru buvo išklotos net ir Prezidentūros grindys. Tačiau ilgainiui lietuviai panoro įvairesnių spalvų marmuro ir mėginimai praplėsti asortimentą imant jį iš kitų tiekėjų supykdė partnerį Graikijoje. Santykiai su Laima taip pat nebuvo tokie, kad sulaikytų Stefanos Lietuvoje. Prieš jam išvykstant, jiedu jau gyveno atskirai.
Graikijoje trūksta darbo
Stefanos išvyko į Graikiją, o jo žmona liko Lietuvoje, kur jai gerai sakėsi.
Dabar ji yra vokiečių kompanijos, tiekiančios chemines medžiagas statyboms, direktorė. Man darbo ieškoti teko važiuoti į Atėnus.
Mano gimtajame mieste anksčiau buvo didelė tekstilės įmonė, plastiko žarnų gamykla, dar kelios gamyklos, tačiau atsivėrus Rumunijos ir buvusios Jugoslavijos sienoms graikiškos įmonės persikėlė ten. Mano gimtajame regione nedarbas pasiekė 25-28 procentus, - pasakoja Stefanos.
Jo teigimu, Atėnai yra košmariškas miestas.
Nuolatinės automobilių grūstys ištampo nervus, oras užterštas, o žalumos mažai. Atėnuose yra 5 milijonai gyventojų, o vienintelis ir pats didžiausias parkas teužima 10 hektarų plotą. Kauno ąžuolynas yra 47 hektarų, o Draugystės parkas - 23 hektarų ploto.
Atėnuose niekada negali žinoti, per kiek laiko automobiliu nuvažiuosi 5 kilometrų atstumą. Kartais tam gali prireikti net dviejų valandų, - beveik nusipurto prisiminęs gyvenimą nuolatinio streso sąlygomis Stefanos.
Marketingo specialistui darbo atsirastų bet kurioje Europos šalyje, tačiau Stefanos greitai pajuto nostalgiją Lietuvai. Čia gyvena mano sūnus, be to, man čia beveik viskas patinka. Nesakau, kad čia yra rojus. Toliau nuo centro - labai duobėtos gatvės, o norėdamas išmesti tuščią cigarečių pakelį pusvalandį turi ieškoti šiukšlių dėžės. Jų daug tik Laisvės alėjoje.
Tokie dalykai labai pastebimi kiekvienam užsieniečiui. Keista, kad Savivaldybė labiau rūpinasi miesto centru, kuriame gyvena mažai žmonių, o miegamuosius rajonus, kuriuose gyvena dauguma, tvarko nerūpestingai, - sako Stefanos.
Jis įsitikinęs, kad jo namai yra visa planeta, o blogiausias dalykas - nacionalizmas, atnešęs tiek žalos pasauliui. Religinė ir nacionalinė nesantaika visuomet stiprėja esant ekonominėms krizėms, todėl Graikijoje, kur jau gyvena per milijoną užsieniečių: albanų, pakistaniečių, arabų, rusų - įtampa didėja.
Lietuvės pagal savo mentalitetą yra panašios į graikes, tik jos labiau išsilavinusios, daugiau domisi kultūra, bendražmogiškais dalykais. Jų namuose yra daugiau knygų ir diskutuoti yra apie ką. Nežinau, ar dar kada nors vesiu ir ar mano žmona bus lietuvė. Šito niekas negali žinoti. Graikų ortodoksų tikėjimo žmonės gali tris kartus tuoktis bažnyčioje, - šypteli vyriškis.