Tekančios saulės šalyje kendo mokęsis kaunietis gaudavo neįprastų užduočių ir sudomino japonus Lietuva

Riešas, širdis, galva, gerklė. Tik keturi smūgiai. Tik keturios galimybės nugalėti. Neįprastas būdas bendrauti mediniais kardais.

“Gal eime, užsiimsime keiko?” - gerdamas arbatą staiga pasiūlė 33 metų kaunietis Ričardas Žilaitis. Japonijoje tai įprasta. Tuo vyras įsitikino po beveik dviejų mėnesių, praleistų seniausioje Japonijos kendo mokykloje.

Rankų riešai būdavo mėlyni

Men - šalmas, saugantis galvą, do - krūtinės apsauga, keiko - tamsiai mėlynos spalvos apsiaustas, hakama - plačios kelnės, kotė - pirštinės ir šinai - į keturias dalis perskelto bambuko treniruotėms skirta lazda. Medinę metalinio samurajų kardo katanos imitaciją - bokuto bus galima į rankas paimti tik vėliau.

“Apsaugos padeda išvengti traumų, - tačiau Ričardo dešiniosios rankos riešas po intensyvių treniruočių 1957 metais įkurtoje “Tokijo Kyumeikan Dodjo” mokykloje kartais būdavo pamėlynavęs. - Kendo - tai bendravimo menas. Kiekviename mūsų yra bent mažas kovotojas, todėl norime išbandyti savo jėgas. Tačiau kendo svarbu ne tik nugalėti - pralaimėjusysis turi būti dėkingas, kad priešininkas parodė silpnąsias vietas”.

Kodėl suaugęs vyras pasirinko neįprastą kovos meną mediniais kardais? Ričardas šyptelėjo: “Vaikystėje man įsiminė piešinys - dviejų apsiaustais vilkinčių ir kaukėtų vyrų dvikova mediniais kardais, dar vėliau - matytas dokumentinis filmas”.

Mokytojas liepė vienam rasti kelią

Pirmąsias penkias dienas Tokijuje Ričardas užmigti beveik negalėjo: mokykla įrengta prie pat geležinkelio bėgių, kuriais kas minutę nuo 5 valandos ryto iki 1 valandos nakties važiuodavo traukiniai.

“Tokijuje vertinamas kiekvienas žemės centimetras, važiuojantį traukinį galėjau pasiekti vos ne ranka”, - šyptelėjo kovotojas.

Mokykloje gyvenęs, treniravęsis ir ten pat valgęs R.Žilaitis iš septintą (iš viso yra dešimt) kendo daną turinčio 62 metų mokytojo Akiros Kubo sulaukdavo neįprastų užduočių.

“Tau reikia išmokti bendrauti japoniškai, - kartą tarė Akira ir liepė pasirengti išvykai į vieną mokyklą. Po 15 minučių vikrusis japonas jau stovėjo pasirengęs. Po daugiau nei valandą trukusios kelionės traukiniais japonų kalbos mokykloje tęsė: - Eik, pabūk vienoje pamokoje”.

Tačiau grįžęs po valandos lietuvis išgirdo šokiruojančią žinią: mokytojas Kubo išvažiavo namo ir liepė grįžti vienam.

“Japonijoje beveik visur - vien tik hieroglifai, - sunku įsivaizduoti, ką pirmosiomis akimirkomis turėjo galvoti R.Žilaitis, pamatęs, kad nėra jokių angliškų užrašų, o vietiniai bendrauja tik gimtąja kalba. - Neklausinėjau, pasiklioviau atmintimi, lyginau schemas, hieroglifus, nors iš pradžių atvykau ne į tą įspūdingą keturių aukštų stotį. Pas mokytoją atvykau 20 minučių vėliau, nei suplanavau, tačiau mokytojas nustebo, kad grįžau labai greitai”.

Kokoro

R.Žilaitis gurkštelėjo arbatos ir pripažino, kad mokykloje gaudavo ir kitų neįprastų užduočių: atnešti arbatos tėvams, atėjusiems stebėti savo vaikų treniruotes. Vėliau į treniruotes mokytojai įtraukdavo ir tėvus.

“Kokoro”, - taria dar vieną japonišką žodį kaunietis. Psichologija, dvasia - ji kendo svarbi ne mažiau nei reakcija.

Kartą savo dvasios, ego nesutramdė labiau už jį patyręs vokietis, kuris japonų akivaizdoje triuškinamai pralaimėjo dvikovą lietuviui. Po to vokietis bandė aiškintis santykius kumščiais. Ir tik iš japonų sužinojęs, kad kaunietis “Titane” užsiiminėjo vienu griežčiausių kovų menų - Tailando boksu, nuolankiai atsiprašė.

“Tačiau ir aš gaudavau “malkų”, - prisiminęs garbingo 67 metų senuko apsilankymą mokykloje nusijuokė Ričardas. - Įsivaizduokite 67 metų vyrą Lietuvoje. Tačiau senasis kendo meistras bambukiniu kardu įveikė daugelį jaunų kovotojų”.

Bėglys ir dviratininkas

Mokytojas Akira Kudo surengdavo ir daugiau neįprastų išbandymų. Pažadėjęs pataisyti mokytojo kompiuterį R.Žilaitis paprašė kompaktinio disko. Tačiau parduotuvėse disko negavo arba jo niekas nesuprato.

“Žinau, kur galima tokį diską gauti”, - išgirdęs apie nesėkmę Ričardui pasakė mokytojas.

“Važiuojame”, - pasirengęs pašoko kaunietis.

“Ne, važiuosiu aš, o tu - bėgsi iš paskos”, - ramiai atšovė japonas ir sėdo ant dviračio. Apie 2 valandą nakties praeiviai ir vairuotojai matė neįprastą vaizdą - dviračiu važiuojantį japoną ir paskui bėgantį treningu vilkintį jauną vyrą.

“Po kelių kilometrų pasiekėme parduotuvę, gavau kompaktinį diską, - tramdydamas šypseną pasakojo R.Žilaitis. - Akira linktelėjo galva, atsisveikino ir greitai nuvažiavo”.

Žavisi ir moterys

Po Edo epochos Japonijoje viešos samurajų dvikovos buvo uždraustos, todėl katanas jie pakeitė idealia jų imitacija - mediniais kardais. Tačiau net ir tuomet kovojančių vyrų susirėmimai baigdavosi ir mirtimi. Bokuto pakeitė į keturias dalis perkirstas bambukas - lazda šinai.

1911 metais kendo, kaip ir dziudo, buvo įtrauktas į mokyklos disciplinas. Po Antrojo pasaulionio karo amerikiečiai buvo uždraudę kendo. Vėliau japonai atkūrė federaciją, o 1957 metais - ir kendo mokyklą - “Tokijo Kyumeikan Dodjo”.

Neįprasta dvikova bambukiniais kardais vėl išpopuliarėjo. Pastaruoju metu ją pamėgo ir moterys - po kauke slepiami veidai sulygino jų ir vyrų galimybes, todėl gražiosios lyties atstovės konservatyvioje šalyje su pasimėgavimu rungdavosi su stipriosios lyties atstovais.

Menas - pataikyti į Adomo obuolį

R.Žilaitis atsistoja. Dešinę koją stato į priekį, vos sulenkia, kairiosios kulną vos pakelia, tarsi pasirengęs bėgimui ar šuoliui, ir demonstruoja kendo pozą, judesius.

“Sportavau Tailando boksą, ten atgal statoma koja - dešinė. Persikvalifikuoti buvo nelengva, - prisipažino kaunietis. - Treniruotės? Kiekvieną dieną po tūkstantį ir daugiau smūgių. Kendo galima smūgiuoti tik į keturis taškus - dešinės rankos riešą, krūtinę prie širdies, galvą ir gerklę - tai kendo deimantas, kurį gali pasiekti po 5-6 metų praktikos”.

Veidas į veidą, be išsisukinėjimų ir bėgiojimų. Kova gali trukti nuo 2 sekundžių iki 5 minučių - toks oficialus kendo dvikovos laikas.

“Kotė!” - kovos pradžioje privalai garsiai pasakyti, kur smūgiuosi. Tačiau tavo norą smūgiuoti į riešą galima aplenkti tarus “men” ir bambukiniu kardu smogti į galvą, arba “do” - krūtinę. Ir tik labai retai pavyksta “tski” - pataikyti į Adomo obuolį.

Lietuviška vakaronė

Ričardas džiaugėsi prisiminęs japono kvietimą apsilankyti jo namuose, pamatyti terasą: jei japonas kviečiasi į namus - tai pagarbos ženklas. Garbingas japonas už maždaug 2500 litų nuomojo butą kuklioje Tokijo vietoje, daugiaaukštyje. 15 kvadratinių metrų bute buvo įrengta... svetainė, tualetas, dušas, virtuvė ir miegamasis. O į išgirtąją terasą stovėdami vos tilpo 6 vyrai.

Pirmąjį kendo daną Japonijoje gavęs kaunietis prisiminė jo organizuotą lietuvišką vakaronę.

“Draugai atvežė lietuviškų vėliavėlių, krienų, juodos duonos, lašinių, sūrio, brendžio, degtinės, “Žalgirio”, - pokalbio metu R.Žilaitis valgė ne sušį, o obuolių pyragą.

Pažintį su mūsų šalimi vyras pradėjo nuo paties japoniškai sukurtos anketos: tik 20 procentų iš beveik 20 garbingų kendo atstovų japonų pasirinko teiginį, kad Lietuva yra Europoje, kiti rinkosi - Rusiją, Afriką, JAV ir Okeaniją. 30 procentų manė, kad mūsų šalyje gyvena 3, bet ne 1, 7, 15 ar 21 milijonas gyventojų. Dauguma galvojo, kad Lietuvoje gyvena bent 15 milijonų. 30 procentų žinojo, kad mūsų sostinė - Vilnius ir 50 procentų apklaustųjų - kad “ačiū” yra “arigato”.

“Po to juos pralinksmino ir sudomino grupės “InCulto” vaizdo klipas “Wellcome to Lithuania”, o kai japonai pamatė “Skrydį per Lietuvą”... - Ričardas bandė ieškoti susižavėjimo žodžių po dokumentinio filmo peržiūros. - Jie aikčiojo, stebėjosi fantastiškais vaizdais, susižavėjo mūsų šalimi”.

Šeimininkai nuoširdžiai gyrė krienus, sūrį, lašinius, juodą duoną, pripažindami, kad analogiški jų šalies produktai toli gražu neprilygsta lietuviškiems.

“Prieš ragaujant “Žalgirį” japonams pasakiau. - Geriate nedaug, bet iki dugno, penkioms sekundėms sulaikote kvėpavimą ir pajusite tikrąjį skonį”, - šypsojosi R.Žilaitis.

Japonai vos neapsiašarojo nuo stipraus gėrimo, tačiau sužavėti klausinėjo: “Kas tai, kas?!”

“Hačimitsu - medus, - aiškino kaunietis. - Su spiritiniu užpilu”.

Japonai linksėjo galvomis, skaitė užrašus ir stebėdamiesi teiravosi, koks šio salstelėjusio ugninio gėrimo stiprumas.

“75 laipsniai”, - po šio R.Žilaičio žodžių jų nuostabai ir šokui nebuvo ribų. Tačiau po vakaronės mūsų šalį panoro aplankyti visi japonai.

Netikslumai, klaidos straipsnyje? Susisiekite su redakcija

Facebook RSS Frype