Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Iš Amerikos - su brangenybe, dukrele mulate
2004-06-12
Darius SĖLENIS
Už Atlanto žurnalistė įsimylėjo juodaodį jūrų pėstininką, pirmąkart ištekėjo ir pagimdė pirmą vaiką
Prieš septynerius metus į Jungtines Amerikos Valstijas nešina dviem lagaminais ji išvažiavo porai mėnesių. Grįžo po šešerių metų su nuostabių baltų perlų vėriniu ir milijonus kartų brangesniu juodu “perlu” - dukrele mulate.
Meilus ir galantiškas
“Į Ameriką išvažiavau kaip turistė, be to, norėjau kažką pakeisti gyvenime, pailsėti, - apie 1997 metų sausio mėnesio kelionę į JAV kalbėjo 45 metų žurnalistė Loreta Eigirdaitė. - Planavau aplankyti Čikagą, Niujorką, Floridą, galbūt šiek tiek padirbėti”.
Po šių žodžių gurkštelėjusi juodos kavos Loreta šyptelėjo: “Pritariu Amerikoje populiariam posakiui: “Kai ką nors planuoji, Dievas juokiasi”.
Jau trečią buvimo Amerikoje dieną vietos lietuviai kaunietę supažindino su buvusiu jūrų pėstininku - kresnu tamsiaodžiu Čarliu Grifinu jaunesniuoju. Tuo metu Loretai buvo 37, o Čarliui - 45 metai.
“Tai buvo abipusė trauka, simpatija, - prisipažino moteris. - Jis buvo meilus, galantiškas, vyriškas ir labai dėmesingas, skambindavo po dešimt kartų per dieną”.
Paklausta, ar tai, jog Čarlis buvo tamsiaodis, jai turėjo įtakos, L.Eigirdaitė papurtė galvą: “Oi, ne, ne... Mano tėvai buvo išvežti į Sibirą, tačiau tuo metu bendravome ir su rusais, ir ukrainiečiais, ir baltarusiais - tautybė man neturėjo jokios įtakos. Pamenu, kai man buvo 12 metų, mama nusivedė į filmą “Dėdės Tomo trobelė”. Man labai buvo gaila juodaodžių. Amerikoje pamačiau, kad rasizmas yra perdėtas - tai buvo tarybinė propaganda. Antra vertus, ten egzistuoja juodasis rasizmas, kai tamsiaodžiai nekenčia baltųjų, meksikiečių, azijiečių ir mano, kad jie - patys geriausi”.
Jau buvo tris kartus vedęs
Paskambinusi į Lietuvą tėvui Loreta neslėpė, kad tokio vyro dar nebuvo sutikusi gyvenime. Tiesa, šią sesers frazę po skyrybų su Čarliu Loretai draugiškai vėliau priminė jos brolis.
Loreta neslėpė, kad praeityje tarp moterų turėjęs didelį populiarumą jūrų pėstininkas, vėliau prekybos vadybos bakalauro laipsnį gavęs vyras buvo donžuanas.
“Jis jau antrą dieną bandė mane pabučiuoti, o tai įvyko po savaitės, - šyptelėjo kaunietė. - Čarlis jau buvo vedęs tris kartus, su viena moterimi gyveno oficialiai nesusituokęs - pirmoji buvo labai graži filipinietė, po to dvi baltosios ir viena juodaodė amerikietė. Su jomis jis susilaukė trijų vaikų...”
“Ne, apie jo praeitį negalvojau. Maniau, kad jis jau buvo išsilakstęs, - po pauzės rūkydama cigaretę tęsė L.Eigirdaitė. - Beje, jis savo mamai pasakė: “Pagaliau, mama, aš sutikau savo gyvenimo moterį...”
Sausio 28 dieną žurnalistė sutiko jūrų pėstininką, vasario mėnesį kartu nuostabiai paminėjo Šv.Valentino dieną, balandžio pabaigoje atšventė jo gimtadienį, gegužės pradžioje - jos, o jau gegužės viduryje susituokė. Lietuvei tai buvo pirmoji santuoka.
“Santuokos ceremonija buvo rami ir kukli. Artimiesiems to nesakiau, nes tuomet dar veikė tarybinis mąstymas: ką pagalvos kiti? - sakė žurnalistė. - Tačiau gal ne veltui žmonės sako, jog “gegužinės” vestuvės neatneša laimės?”
Už gimdymą sumokėjo draudimo kompanija
“Kodėl? Pavargau nuo buvimo dviese, nors iš pradžių, kai geriau nepažinau to žmogaus, buvo įdomu. O ten viskas vyksta labai greitai. Užsienyje mes padarome ne tik daugiau atradimų, bet ir klaidų, - svarstė kaunietė. - Apėmė kažkoks nusivylimas ir suvokimas, jog vien tik vienam kitą mylėti - neužtenka! Reikia bendrų interesų, moralės. Jis, pavyzdžiui, galėjo nuo ryto iki vakaro žiūrėti amerikietišką futbolą, gerti alų, o man įdomu nueiti į džiazo klubą, pabendrauti. Tačiau pripažįstu, dėl mano kaltės mūsų santykiuose buvo nenuoseklumo”.
Šešerius metus Amerikoje gyvenusi moteris atviravo, kad su Čarliu išsiskyrė, kai jau buvo pastojusi. “Neslėpsiu, buvo mintis, ar verta gimdyti, baimė, kaip viskas bus, - trumpalaikį silpnumą prisiminė L.Eigirdaitė. - Tačiau sąlygos gimdymui buvo nuostabios, visi paslaugūs, čia pat televizorius, dušo kabina, viskas sekėsi puikiai. Tiesa, vienai gydytojai niekaip nepavyko suleisti man nuskausminamųjų. Dabar galiu tvirtinti, kad mes dažnai be reikalo bumbame ant Lietuvos gydytojų - jie aukštos kvalifikacijos ir pranoksta nemažai amerikiečių. O ten, žinoma, jų ligoninės pranoksta technika, nauja aparatūra”.
L.Eigirdaitė pripažino, kad 8 tūkstančius dolerių už gimdymą apmokėjo draudimo kompanija. Beje, kaunietė sakė, kad pastaruoju metu Amerikoje buvo kilęs skandalas, kai paaiškėjo, jog gydytojai specialiai moterims sakydavo, jog gimdymas vyksta komplikuotai, todėl teks atlikti Cezario pjūvį. Priežastis paprasta: šis gimdymo būdas kainuoja ne 8, bet 12 tūkstančių dolerių!
Neniurzga ir moka džiaugtis
Mulatukė Aleksandra gimė 1998 metais - giedrą saulėtą dieną, nors, Loretai atvažiavus į ligoninę, buvo pakilusi didelė audra. Gydytojai ją iškart praminė “laimingu vaiku”: geraširdės senelės vardu pavadinta mergaitė visada linksma, smalsi ir energinga.
Tamsaus gymio mergaitę mama iškart pamilo. Tėtis pasidžiaugė dukra, tačiau jūrų pėstininko ir žurnalistės santykiai buvo nutrūkę. Jie pasimatė po pusantrų metų, kai, norint mergaitę išvežti į Lietuvą bei sutvarkyti dokumentus, prireikė jo sutikimo. Mama dukrai paaiškino, kad jie nutarė su tėveliu gyventi atskirai.
“Noriu, kad ji lankytų mūsų mokyklą, - ranka mostelėjo Loreta. - Amerikos moksleiviai nežino, kad buvo užgrobtos indėnų žemės ir daugelį elementarių dalykų. Jos tėtis pritarė, kad mergaitė Lietuvoje gaus geresnį pradinį išsilavinimą nei JAV. Tiesa, studijuoti ten įdomiau. Laisvė, demokratija juntama ne tik žodžiais, jie moka džiaugtis, neniurzga, kiekviename žingsnyje neieško kaltų. Po rugsėjo 11-osios įvykių visur kabėjo plakatai: “Dieve, palaimink Ameriką”.
Lietuvoje labai patinka
Tačiau kaunietė pripažino, kad už Atlanto padarė dvi dideles klaidas: nepaklausė Čarlio, kuris primygtinai žmonai rekomendavo studijuoti: “Iš pradžių bus sunku, tačiau tu moki angliškai, o vėliau per metus uždirbsi 80 tūkstančių dolerių ir jausiesi puikiai, galėsi kasmet aplankyti gimtą šalį”, - protingai kalbėjo Čarlis Grifinas, kuris kiekvieną mėnesį savo dukrai ir buvusiai žmonai atsiunčia pinigų.
Antra klaida Loreta įvardijo jos gyvenimą praeitimi: “Viską lyginau su Lietuva ir, suprantama, kad dėl nostalgijos daug kas buvo ne Amerikos naudai. Bet negalima gyventi tik praeitimi, juolab kad tuomet gyvenau Amerikoje, bet ne Lietuvoje”.
Lietuva penkerių metukų mulatę Aleksandrą Eigirdas-Grifin sužavėjo, nes visur ji laukiama, žmonės vaišino skanėstais, žaidė, ji stebėjosi pirmą kartą pamačiusi jūrą, baltą smėlį, kurio iš Nidos bandė atsivežti į Kauną pilnas kišenes. Kelis kartus prasikaltusią mergaitę mama net pagąsdino, kad, jei ši bus bloga, teks važiuoti atgal į Ameriką.
“Ne, mama, būsiu gera ir protinga, - išsigando mažylė. - Man labai patinka Lietuvoje ir į Ameriką aš nenoriu!”
Žurnalistė neslėpė, kad iš pradžių labai baiminosi aplinkinių reakcijos: kaip jie reaguos į tamsiaodę mergaitę.
“Maloniai nustebau, kad beveik visi žmonės šypsojosi, reagavo teigiamai, - prisipažino kaunietė. - Būti kitokiam nelengva, bet nėra blogai. Tiesa, keli vaikai ją pavadino negre, spalvota.
“Mama, geriau būčiau gimusi Lietuvoje”, - tuomet liūdnai atsiduso mergaitė, kuri mūsų šalyje dar stebisi įvairiais dalykais.
Nesusipratimai
Kartą apsilankiusi pas senelį Aleksandra į televizorių bandė įsprausti vaizdo kasetę ir nesuprato, kad po seno modelio “Tauru” nėra įrengto vaizdo magnetofono, kaip penkiametė buvo įpratusi už Atlanto.
“Aleksandra, senelis neturi video”, - aiškino mama. Antrą kartą mažylė stebėjosi, kai namie nerado mikrobangų krosnelės. Tačiau ją žavi telefono aparatas ne su mygtukais, bet su sukamu disku.
“Ji skambina, skambina ir net barasi su seneliu, - šypsojosi L.Eigirdaitė. - Beje, kai kartą patingėjau pakelti telefono ragelį, dukra nuramino: “Mama, jie paliks telefone žinutę, o jei nepaliks, tu paspausi “call” ir perskambinsi”. Amerikoje tai ne prabanga, o normalus dalykas”.
Tačiau čia su Aleksandra galima laisvai vaikščioti gatvėse, palikti vieną namie, o tokios prabangos Amerikoje leisti negali. Ten masiškai vagiami vaikai, vieno vaiko neleidžia palikti namie, per gatvę gali pervesti ne jaunesnis nei 14 metų asmuo.
Incidentas parduotuvėje
Rūkydama dar vieną cigaretę Loreta prisiminė atvejį, kai vienoje Amerikos parduotuvėje smalsaudama kažkur nuklydo jos dukra, ir sunerimusi moteris tuoj pat pribėgo prie parduotuvės personalo: “Ar nematėte vaiko?!” Po akimirksnio įsijungė sirenos, atbėgo apsauga ir vietoj durų automatiškai užsitrenkė grotos, kad niekas negalėtų išeiti iš parduotuvės”.
Grįžusi į gimtąją šalį moteris iš pradžių lietuviškai kalbėjo su akcentu, o dukra - be akcento, nors mergaitė taip pat mokėjo kalbėti ir angliškai.
Čikagoje Aleksandra žaisdama su meškiuku, beždžioniuku, iguana ir kitais savo mylimais žaislais kalbėdavo angliškai. Pliušiniai draugai atkeliavo ir į Lietuvą. Po kelių mėnesių Kaune Aleksandra su savo žaislais pradėjo bendrauti ne angliškai, bet lietuviškai.
“Aleksandra, kodėl tu su jais nekalbi angliškai?” - nustebusi dukters pasiteiravo L.Eigirdaitė.
“Mama, nejaugi tu nesupranti, mano draugai jau išmoko kalbėti lietuviškai”, - rimtai atsakė penkiametė.
