Gyvenimo pamokos žvaigždžių mieste

Los Andžele gyvenanti lietuvė Saulė Piktys, žinoma Amerikos kinematografijos meno ir dizaino pasaulyje, pavargusi nuo darbų bando sulėtinti laiką

“Perkopus keturiasdešimtmetį vertybės keičiasi. Ar dabar labiau myliu save? Ne, mažiau myliu pinigus, nors tai - geriausia vertybė, leidžianti daryti tai, kas suteikia begalinį pasitenkinimą”, - šyptelėjo jau 18 metų Los Andžele gyvenanti Saulė Piktys.

42 metų moteris kontrastingame, nuodėmių bei žvaigždžių miestu vadinamame mieste už Atlanto - labai daug pasiekusi lietuvė. Tačiau bendraujant su skaisčiai mėlynomis akimis spindinčia moterimi nesijuto nė lašelio arogancijos.

Užsispyrusi darboholikė

“Prarūkiau ir prakalbėjau, - paklausta, kas po savaitgalio atsitiko jos balsui, nusijuokė moteris. - Nerūkau apie 15 metų, bet pasėdėjome su draugėm, pagurkšnojome tekilos, puikiai praleidome laiką, bet dabar užkimau ir dar sloga puola.”

Kovo dvidešimt pirmąją 43-iąjį gimtadienį švęsianti menininkė JAV ir Europos rinkoms atlieka žinomų kompanijų interjero bei tekstilės dizaino užsakymus. Ji taip pat dirba animacijos srityje NBC, CBS, Fox, “Paramount” ir “Warner Bros.” kompanijoms, šiuo metu Kaune vėl surengė savo kūrinių parodą, parduoda paveikslus net tik JAV, bet ir Europoje.

“Man patinka dirbti, esu darboholikė ir labai užsispyrusi, - krestelėjo galva: pasklido dizainerės Karolinos Hereros kvepalų “212” aromatas, sujudėjo dideli, egzotiški vyro Balio pagaminti salotų spalvos vario auskarai. Tokios pat spalvos žiedas traukė akį ant kairiosios rankos. Juodus Saulės drabužius puošė ryškių spalvų detalės. - Los Andžele žmonės rengiasi labai įvairiai, spalvotai ir dažnai - bet kaip. Kai nuvykstu į Čikagą - ten tarsi pusė kelio į Lietuvą: žmonės rengiasi ištaigingiau, tvarkingiau.”

Dar prieš penkerius metus Los Andželo turtingų pensininkų rajonu vadinamoje Santa Monikoje gyvenančiai moteriai patinka kontrastų kupinas miestas. Kai būna pavargusi ji kartais mėgsta pavaikščioti paplūdimiu, kur galima pamatyti įvairiausių tautybių ir socialinių sluoksnių žmonių.

Vienodomis sąlygomis su vyrais

“Saulei taisyklės neegzistavo, - šyptelėjusi prisiminė mokyklos direktoriaus jai tartus žodžius. - Buvau pajodžarga. Dar būdama 6-7 metų žinojau, kaip namų stogais pereiti iš vienos gatvės į kitą. Kartą su klasės draugėm esame įkritusios pro stoglangį, laipiodavom per tvoras.”

Galbūt ne arši feministė, tačiau S.Piktys visa širdimi palaiko moteris. Dauguma jos draugių padariusios karjerą, tačiau ir namie sugebančios atlikti 70 procentų darbų.

“Devynerius metus buvau vienos stambios firmos meno direktore ir bendravau su daug vyrų. Nesunku buvo patikrinti, kad už tą patį darbą vyrams pasiūlydavo beveik dvigubai didesnį atlyginimą, - savo nepasitenkinimą išreiškė menininkė, kuriai tik tapus Los Andželo Grafikos direktorių gildijos nare pavyko patekti į sunkiai pasiekiamą JAV kinematografijos meno pasaulį. - Kai pradėjau dirbti su garsiomis kino studijomis, pasirašiau kontraktą ir atlikdavau tuos pačius darbus bei uždirbdavau kaip vyrai. Tiesa, lazda turi du galus: man reikėjo nešioti ir 30 kilogramų svorį, dirbti su sunkiomis kino dekoracijomis, jas apipurkšti specialia įranga. Tai - vyriškas darbas, bet norėjau lygybės.”

Ar galima atverti piniginę? S.Piktys linkteli galva. Ne, ne, Los Andžele neįmanoma jaustis turtingam, nes gyvena daugiau nei 11 milijonų gyventojų.

“Didžiausia suma už vieną darbą? Iš pradžių kurdavome animacinių herojų charakterius, stilių, spalvas. Kartais už vieną paveiksliuką gaudavau 600-700 dolerių, per savaitę nupiešdavau 14, bet mokėdavo už 7, kartais už darbo valandą mokėdavo apie 70 dolerių, - Saulė iš pradžių JAV animacijos, vėliau ir dizaino pasaulyje buvo žinoma dviguba - Piktys-Zukerman pavarde. - Mano darbo skalė labai plati. Tačiau perėjusi į tą greitą ritmą jaučiu stimuliaciją, atsivėrė antrasis kvėpavimas. Tik ten labai dideli mokesčiai, o norėdamas kvėpuoti per mėnesį privalai uždirbti bent apie 4000 dolerių.”

Rožinės spalvos vėjas

Gurkštelėjusi kavos Saulė atsiprašo, atsiliepia į telefono skambutį. Po to pripažįsta, kad pirmą kartą gyvenime bandys pailsėti, ilgėliau pabus Lietuvoje, aplankys kelis Europos miestus.

“Poilsis “El Ei”? (Suprask Los Andžele - pagal pirmąsias angliškai tariamas miesto raides.) Jo nėra. Kai labai trūksta poilsio, bandome sulėtinti laiką: vaikščioti pėsčiomis, - šypteli, prisiminusi priešais gyvenančią kaimynę, kuri iki Saulės namų atvažiuoja automobiliu, nors greičiau tai padarytų pėsčiomis. - Išsijungiame mobiliojo ryšio telefonus. Ne, ne, susvetimėjimo ir diskomforto ten nejuntu. Viena kaimynė padeda išskalbti, kita, arabė, kartais išverda skanios sriubos. Vieni kitiems padedame, bendraujame, nors aplink gyvena įvairūs žmonės.”

Menas? S.Piktys neslepia, kad jai patinka vieno žinomo menininko išsakyti žodžiai, kad menas - abstraktus, tik skiriasi abstraktumo išraiškos laipsnis.

“Vėjas. Išsiskyrimas, - kalba žiūrėdama pro langą į cerkvę. - Buvau pamiršusi, kiek daug Lietuvoje bažnyčių, cerkvių... Įdomu, kaip galiu ką nors pavaizduoti ir įsivaizduoti. Anksčiau man duodavo tekstą, pasakydavo herojų ir aš turėdavau jį pavaizduoti. Dabar sau galiu užduoti klausimą ir pabandyti jį sukurti... Kokios spalvos vėjas? Internete yra vienas, sako įdomus mano darbas: vėjas, kurį nupiešiau, rožinės spalvos...”

Žiemą vandenyne nesimaudo

Paklausta, kokia išsiskyrimo spalva, Saulė ranka pasirėmė smakrą ir susimąstė. Pakelia akis: kiekvienas išsiskyrimas duoda pamoką.

“Patyriau daug išsiskyrimų, - išgirdusi mano klausimą, ar teisybė, kad beveik trejus su puse metų nematė sūnaus Jokūbo, kuris negalėjo gauti vizos į JAV, ji purto galvą. - Oi, ne. Su sūnumi nebuvau išsiskyrusi. Tegul tie žmonės jo paklausia: gali gyventi su sūnumi ir būti visiškai svetimas, nebendrauti. Keistai susiklostė, bet nuo 6 iki 18 metų mano šeimoje mirė net penki svarbūs žmonės: vienas, po to antras mamos brolis, senelis, tėtis, močiutė... Tėtis buvo labai tvirtas vyras, sportininkas, bet sirgo Parkinsono liga, o tuo metu Lietuvoje išgyti nebuvo jokių galimybių. Šie išsiskyrimai labai sunkūs. Iki 18-19 metų išsiskyrimus žmogus išgyvena tik emociškai, bet nesuvokia protu. Didžiausia pamoka: bet kurią akimirką viskas gyvenime gali apsiversti dėl nepaaiškinamų priežasčių.”

Tyla. Saulės akyse blizga ašaros. Už lango sniego gniūžtėmis svaidosi besijuokiantys vaikai. Ar tokie dalykai gali užgrūdinti? Gali, mano S.Piktys. Ir prasitaria apie Kanadoje mirštančią sunkia liga sergančią jos draugę. Viena jau mirė Lietuvoje, antra - Vokietijoje.

Klausiu apie vandenyną, koks jis ten? “Vandenynas iš anapus” - taip vadinasi pernai Lietuvoje pristatyta jos paveikslų paroda.

“Baltijos jūra labai jauki, bet šalta, - nusibraukia ašaras. - Vandenynas turi trauką, bet pavojingas. Viršutinė banga neša į vieną, apatinė į kitą pusę. Kažkada su atvykusiais į Los Andželą gyventi draugais iš Lietuvos jame maudydavomės per Kalėdas ir Naujuosius metus. Vanduo mums būdavo šiltas. Dabar jau mums šalta...”

Džiaugiasi sūnumi

Skyrybos su vyru Marku Zukermanu įvyko labai seniai ir S.Piktys jų nesureikšmino: “Tuo nenoriu apkrauti savo širdies. Kam to reikia? Buvome per jauni. Ištekėjau dvidešimties, po metų pagimdžiau.”

Išsitraukia piniginę ir rodo žavaus jaunuolio nuotrauką: 22 metų sūnus Jokūbas. Agniui, sūnui, kurį pagimdė nuo dabartinio vyro Balio, - devyneri. Balys taip pat kartą išsiskyręs, turi sūnų ir dukterį iš pirmosios santuokos.

“Su Jokūbu viskas gerai, jis malonus, kultūringas, - Saulė pasakoja natūraliai, be perdėto kuklumo, kartkartėmis įterpdama anglišką žodį. - Dabar pasenau, tačiau dar prieš kelerius metus kartu su sūnum jausdavausi ne kaip mama. Su Jokūbu malonu būti, juo gali pasitikėti, jis gerai dirba. Su juo bendrauju atvirai ir nebandau stabdyti, nes vaikai ras būdą viską išbandyti. Džiaugiuosi, kad nevartoja narkotikų. Su vaikais arba pasiseka, arba - ne. Kartais net negali paaiškinti, kodėl vaikai, kuriuos auklėji vienodai, būna skirtingi.”

Saulė stebino lietuviams neįprastu jausmingumu, atvirumu, gal net naivumu. Prakalbus apie narkotikus, ji neslepia, kad kažkada išbandė šiuolaikinio jaunimo naktiniuose klubuose kartais vartojamų “ratų” - Lietuvoje, kur ją “pavaišino” medikai.

“Esu labai valinga ir tvirta, - neabejoja savo žodžiais. - Darau tai, ką noriu. Tačiau pabandžiau, ir viskas. Nusprendžiau mesti rūkyti, ir mečiau. Na, taip, po 15 metų praėjusį savaitgalį parūkiau, bet tai buvo tik vaikiška išdaiga...”

Gimtadienio simbolis - ledonešis

Šeima, vaikai - malonumas, kuris pranoksta net mylimą darbą. Dar - dažai tapybai, - jiems S.Piktys mieliausiai leidžia pinigus.

Vyrai, neslėpė menininkė, jai yra draugai, nes jų apsuptyje praleidžia didesnę gyvenimo dalį: “Su jais jaučiuosi puikiai. Turiu draugių moterų, bet vyrai - kitokie, ne tokie atšiaurūs kaip moterys. Net ir žudydami politikoje ar versle vienas kitą, kitą dieną jie gali nuoširdžiai paspausti ranką ir įvertinti priešą. Tiesa, vyrams sunkiau susikaupti ir vienu metu atlikti kelis darbus... Beje, džiaugiuosi, kad pusbroliui gimė mergytė - turėsiu kam palikti savo papuošalus, nes giminėje dauguma vyrų.”

Malonios akimirkos? Saulei jos susijusios su gamta, anot menininkės, kažkokia tyra, nesuteršta. Dangus, vėjas, smėlio kopos, saulė, jūra. Ir dar dvi vyšnios su kotukais ant ledų viename Vilniaus restorane.

“Gimtadienis? Oi, jo nesureikšminu. Pamirštu, kiek man metų ir tuomet jaučiuosi tarsi šešiolikmetė, - moteris nusišypso plačia, bet šilta, neamerikietiška šypsena. - Kartą vaikystėje prieš gimtadienį užmigau. Prabudau, o mane paėmė ant rankų ir atnešė prie lango. Tuo metu gyvenome Antakalnyje. Upe plaukė ledai...”

Ir dar labai daug metų, kai Saulės klausdavo, kada jos gimimo diena, ji atsakydavo: “Kai upe plaukia ledai...”