Gyvenimo istorija


2004-08-10
Gyvenimo istorija

Pasitikėk savimi

Nuo pat vaikystės buvau nei šiokia, nei tokia - iš pradžių perkarusi, o paskui, brendimo laikotarpiu, - pernelyg apvalaina. Ir dar visą laiką buvau rudaplaukė ir strazdanota. Mokiausi vidutiniškai - tuomet vidurinės pažymiai nebuvo taip sureikšminami, nes stojant į universitetus reikėdavo laikyti stojamuosius egzaminus. Tad prie knygų visi prilipdavo tik vienuoliktoje klasėje, kaldavo vidurkį.

Į universitetą stoti aš neketinau, norėjau kuo greičiau pradėti dirbti. Man iki gyvo kaulo įkyrėjo neturėti kuo rengtis - vieniša mama džiaugėsi, kad užtenka pinigų maistui ir patiems būtiniausiems daiktams. Mano ašaros, kad noriu madingų šiuolaikiškų drabužių, jos nejaudino. Bent man taip atrodė, nes, vos išgirdusi tokias šnekas, ji stipriai suspausdavo lūpas.

Dabar aš suprantu, kad ji tiesiog negalėjo man visko, apie ką svajojau, suteikti. Neseniai paklausiau, kodėl ji man to nesakydavo, o tik kartodavo, kad turiu viską, ko man išties reikia. Mama atsakė, kad norėjo, jog aš labiau pasitikėčiau savimi, jausčiausi tvirčiau ir nebūdama panaši į visas kitas. Ji priminė kalbėdavusi su manimi apie tai, kad ne drabužis žmogų puošia.

Kaip aš galėjau pasitikėti savimi būdama tokia negraži, neįdomi ir dar nykiai apsirengusi? Aš neturėjau į ką atsispirti, nebuvo vilčių, kad mūsų gyvenime kažkas pasikeis. Tačiau tai man kažkodėl nesutrukdė įsimylėti patį šauniausią mokyklos vaikiną.

Visos mokyklos mergaitės buvo jį įsimylėjusios ir kumščiuodavo viena kitą, kai jis eidavo pro šalį. Tik aš nedrįsau apie tai prisipažinti, bijojau būti jų išjuokta.

Papasakojau apie savo meilę ir visas apnikusias nelaimes senučiukei kaimynei. Gretimame name gyvenanti moteris mane traukė nuo vaikystės - ji turėjo gražių karolių, sagių ir net vėduoklių bei atlasinius batelius. Apie tokius daiktus aš skaitydavau romanuose, todėl ponios Antaninos namai man atrodė kupini paslapties ir prabangos.

Mudvi susidraugavome, o kai užaugau, o ji visai suseno, nueidavau už ją į parduotuvę, išplaudavau grindis. Kartą, jas plaudama, pravirkau. Antanina labai susijaudino. Negalėdama jos kitaip nuraminti, papasakojau apie savo nelaimes.

Ji labai atidžiai išklausė ir neprabilo kaip mano mama. Ji neguodė, nesakė, kad esu graži ir turiu kuo vilkėti. Neįtikinėjo, kad nereikia įsimylėti nepasiekiamo vaikino.

Antanina savo mažute drebančia rankele glostė mano susitaršiusius plaukus, o paskui pažadėjo man padėti. Išgirdusi apie jos ketinimus, net atšlijau. Kaip man galėtų padėti ši bejėgė senučiukė?

O paskui prasidėjo neįtikėtini dalykai: Antanina sumaišė veidą balinančių kremų, šviesino ir garbanojo mano plaukus, mokė grakščios laikysenos ir kartojo, kad turiu labiau pasitikėti savimi. Ji privertė mane daugiau laiko skirti vadovėliams, pasakojo apie Varšuvos universitetą, kurį kažkada buvo baigusi, ir vis žadėjo, kad kada nors tapsiu ponia.

Mama nustebo, kad ketinu studijuoti. Ji suabejojo, ar pajėgsiu įstoti į Vilniaus universitetą ir tuo, ar jai nebus per sunku mane išlaikyti. Krestelėjusi savo tuomet jau šviesiomis garbanomis, pareiškiau, kad viskas bus gerai. Antanina man buvo liepusi tai kartoti taip dažnai, kaip tik galiu.

Vilniuje gyvenau neilgai. Jau po pirmojo kurso susipažinau su dešimčia metų vyresniu išeivijos lietuviu. Jis svajojo apie lietuvaitę žmoną, kurios ieškoti į savo senelių kraštą atvyko jau trečią iš eilės vasarą. Tą patį rudenį aš jau skridau į Ameriką susipažinti su savo kiek senamadiško mylimojo tėvais.

Jie, o ypač prieškarinėje Lietuvoje aukštą padėtį užėmę seneliai, buvo pritrenkti - tokia baltaodė, mėlynakė lietuvaitė. Labiausiai stebėjosi, kad atvykau iš sovietinės Lietuvos, o manieros - prieškarinės panelės. Jiems darė įspūdį mano apsiskaitymas, švelnumas ir tai, kad buvau tarsi iš kito pasaulio ir kito šimtmečio. Kai nuraudau, būsimojo uošvio paklausta, kiek anūkų jiems pagimdysiu, visi jie buvo galutinai papirkti.

Tai buvo prieš penkiolika metų ir santuoka su užsieniečiu jau buvo įmanoma. Užregistravę santuoką išskridome į jo tėvynę, kur atšventėme įspūdingas vestuves. Nuo to laiko gyvenu tarsi pasakoje. Vyras gerai uždirba, jo tėvai - pasiturintys žmonės, seneliai užrašė savo namus mums. Auginu vaikus, esu namų ponia ir puošmena. Aistra pirkti daug naujų drabužių yra bene vienintelė mano yda, bet į ją visi žiūri atlaidžiai. Amerikonės visos mėgsta tai daryti, o aš tik šiek tiek labiau.

Auksė