Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2004-06-01
Moteriai reikia visko
Turiu dvi suaugusias dukras, o pati esu dar kupina gyvenimo džiaugsmo ir troškimų. Dirbau vadovaujamąjį darbą, esu pratusi būti tarp žmonių. Kai vyras pasitraukė iš verslo, nutaręs, kad reikia laiko leisti uždirbtus pinigus, kol dar malonu tai daryti, iš didelio miesto persikėlėme į miestuką. Jis svajojo apie ramybę ir visišką laisvę, kai per savaitę nėra nė vienos progos pasirišti kaklaryšį.
Pasistatėme modernų namą didžiuliame sklype. Vyras galėjo iki valios žvejoti netoli esančiame ežere, o man liko rūpintis sodyba. Malonus užsiėmimas, ypač kai nereikėjo galvoti, ar patikęs augalo sodinukas nėra man per brangus. Pirmuosius metus savo entuziazmą nukreipiau į aplinkos puoselėjimą. Tariausi su specialistais, važinėjau į parodas ir muges, sklaidžiau žurnalus.
Tačiau dabar visa tai - praeityje. Mūsų namą supa tikras parkas, nes sugebėjau išsaugoti senus didelius medžius. Keletą jų, padedama keturių vyrų, net persodinau. Kas rytą ir kas vakarą ėjau su tais perkeltais medžiais šnekėtis, laisčiau juos ežero vandeniu, kad tik prigytų. Prigijo, o naujai pasodintieji medeliai ir krūmai tiesiog suklestėjo.
Kartą apsidairiusi supratau: viskas, galiu rengti pristatymą. Sustingau nuo minties, kad niekas taip toli nevažiuos žiūrėti į tuos mano stebuklus. Jei tereikėtų sugrįžtant iš darbo valandai užsukti sode prie taurės vyno pasėdėti, bepigu. Visai kas kita, jei reikia važiuoti kelis šimtus kilometrų. Laikas brangus, o savaitgalį daug kam smagiau leisti Paryžiuje ar Londone. Tik ne mano vyrui.
Daug kas manęs nesupras, bet tyro oro ir ramybės perteklius ėmė mane slėgti. Jaučiuosi vis labiau vieniša. Išpuoselėtoje sodyboje prie ežero mes gyvename tik dviese. Viena dukra ištekėjo už užsieniečio, kita gyvena sostinėje. Kai tik gali, ji atveža man savo vaiką. Pati su vyru išskuba po kelių valandų - dabar tiek progų save parodyti ir į kitus pasižiūrėti. Graži jauna moteris nenori sėdėti kaime. Aš jos vietoje irgi nenorėčiau. Tiksliau - nenoriu.
Pasikviečiau paviešėti savo studijų laikų draugę. Ji pareiškė, kad gyvenu pasakiškai, viskas įrengta su man būdingu skoniu ir elegancija, galima ekskursijas vedžioti. Aš nesulaikiau iš vidaus kylančios raudos. Pratrūkusi jai papasakojau visus pastarojo meto išgyvenimus. Ji mane guodė, kaip išmanė.
Atsitokėjau, kai ji priminė, kad kiti mano vyro amžiaus ponai, užuot į naują namą vežęsi senąją žmoną, ima kurti naują gyvenimą su ilgakoje jaunikle.
Paskui atvažiavo mano užsienyje gyvenanti dukra. Viena, be ją dievinančio vyro. Jis - puikus, išsiauklėjęs žmogus, kantriai laukė, kol ji įaugs į tenykštį gyvenimą. Ji išvažiavo iš Lietuvos nebaigusi aukštojo mokslo, o ten turėjo lankyti gimnazijos klases, paskui stoti mokytis į universitetą iš naujo. Mano gabi ir užsispyrusi mergaitė įveikė visas kliūtis, o jos meno dirbiniai net pelnė jai pripažinimą. Tik vaikams gimdyti ji vis laiko neturėjo.
Parvažiavusi paklausė, kaip aš manau, ar nevertėtų jai susilaukti vaikelio nuo menininko, kurį įsimylėjo? Suglumau, klausiau, kas atsitiko jų darnioje šeimoje? Ji paaiškino, neseniai sužinojusi, kad jos vyras nevaisingas, dirbtinio apvaisinimo ji nenorinti, o mylintis sutuoktinis sutinka su bet kokiu jos sprendimu. Jei pagimdys vaikelį, žada jį mylėti kaip savą.
Pasakiau jai, kad netikiu tokiais dalykais. Joks vyras nepamirš, kad vaikas ne jo ir kažin ar kada pamirš, kad ne su juo jis buvo pradėtas. Nežinau, kokios meilės reikia, kad tai nebūtų svarbu.
Tąsyk mūsų susitikimas buvo keistas. Retai besimatančios seserys susikivirčijo. Jaunėlė džiugiai prisipažino vėl besilaukianti, o vyresnioji pratrūko, kad ši vėl kitus savo rūpesčiais užvers. Jai buvo daug sunkiau pritapti svetimame krašte, bet ji tai padarė be kieno nors pagalbos. O mažoji - nuo vaikystės lepūnėlė, mano, kad jai tik malonumai skirti. Numeta vaiką mamai ir lekia linksmintis.
Aš klausiau jų aštroko pašnekesio ir galvojau, kaip mums, moterims, daug reikia: gražių namų, linksmų ir įdomių svečių, gerų ir patikimų vyrų, profesinės sėkmės ir vaikų. Viskas svarbu, nors, regis, taip nevienodai reikšminga. Juk tai, ko gyvenime pasigendame, trukdo būti laimingoms.
Regina
