Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Gyvenimo istorija
2003-11-03
Šantažas
Mano vyras visą mėnesį buvo kažkoks paniuręs. Iš pradžių galvojau, kad jį ketina atleisti iš darbo, paskui įtarinėjau, kad sudaužė mašiną. Jis įtartinai ilgai neatsiėmė jos iš meistro, nors buvo sakęs, kad gedimas nedidelis. Ypač susirūpinau, kai kilo mintis, kad jis serga, bet nenori man to pasakyti. Žino, kad labai išgyvensiu. Kantriai tylėjau ir nieko neklausiau, laukiau, kol jis atitoks ir prabils pats.
Visuomet taip būdavo, per dvylika bendro gyvenimo metų spėjau jį gerai pažinti. Jautrus, karštakošis, bet labai geras žmogus. Galėdavau juo pasikliauti, neskubėdavau namo iš draugių gimtadieniu kaip kitos, susirūpinusios, kad jų vaikai ir vyrai alkani. Maniškis, žinojau, vaikais pasirūpins, nepriekaištaus, kad per ilgai užsibuvau, pasėdės šalia, kol aš gersiu arbatą ir dalysiuosi įspūdžiais.
Jis pats nemėgo svečiuotis. Kai tik susituokėme, kalbindavau eiti drauge, būdavo nejauku jį palikti namie. Kai vaikai buvo maži, net džiaugiausi, kad nereikia ieškoti, kas juos prižiūrės, nes vyras visada siūlydavosi tai padaryti pats. Ilgainiui draugės priprato, kad į svečius einu viena, o kai kelios išsiskyrė su savo vyrais, ėmėme rengti “mergaičių vakarėlius”.
Valdo užsisklendimas užtruko. Gal jis pamanė, kad aš nieko nepastebiu ir todėl tyli? Pradėjau daryti užuominas, klausinėti, kaip jam klojasi darbe, ar nebuvo pas gydytoją, kiek kainuos mašinos remontas, gal meistras neranda kokios detalės? Jis dar labiau paniuro, pokalbis nesimezgė.
Vieną rytą suskambo telefonas ir nepažįstamas balsas, pasiteiravęs, ar aš Valdo žmona, pasakė, jog mums reikia pasišnekėti. Kupina rūpesčio skriete nuskriejau į paskirtą vietą prie artimiausio prekybos centro. Tikėjausi ką nors sužinoti apie vyro rūpesčius ir net nesusimąsčiau, kad vyksta gana keisti dalykai.
Prie manęs priėjo vyras ir moteris, siūlė paėjėti su jais į nuošalesnę vietą. Tų žmonių veidai man nepatiko, pasiūliau pavaišinti juos kava. Jie iškart sutiko, manydami, kad kviečiuosi namo ir suglumo, pamatę, kad einu į kavinukę. Bet jiems nebebuvo kaip prieštarauti. Susėdome prie stalelio, ir jie man pradėjo regzti neįtikimą istoriją. Esą Valdas su ta moterimi ilgą laiką turėjęs intymius santykius, padėdavęs jai materialiai, o dabar atsisako tai daryti.
Vargšė moteris neteko darbo, už butą susikaupė skolos, ir ji nežinanti, ką daryti. Nustebau, kad jie kreipiasi į mane, juk vargu ar gali tikėtis, kad apgauta žmona gelbės vyro meilužę.
Jų pasakojimas buvo visiškai neįtikėtinas, vyras man niekuomet nedavė progos pavyduliauti ar juo nepasitikėti, šeimos biudžetas buvo kuklus, todėl abu žinojome, kur išleidžiamas kiekvienas litas. Moteris atrodė visai nepatraukli. Mūsų intymus gyvenimas buvo normalus. Pamatę, kad nepuolu isterijon, nekeikiu savo vyro ir nekimbu konkurentei į plaukus, jiedu pasakė turį įrodymų. Išsitraukė pluoštelį nuotraukų.
Mano širdis suvirpėjo, bet aš neišsidaviau. Ir gerai, nes keliose nuotraukose su skirtingomis datomis buvo parodyta, kad mano vyras įeina į svetimus namus, o paskui yra išlydimas besišypsančios moteriškės. Tos pačios, kuri sėdėjo prieš mane. Vienoje nuotraukoje ji buvo prie jo prigludusi. Susitvardžiusi paklausiau, kas iš to?
Tada jie ir išsidavė. Pasakė, kad jei manęs tos nuotraukos neįtikino, kaimynai, bendradarbiai ir draugai tikriausiai įvertins jas kitaip. Jei neduosiu jiems kelių šimtų litų “už negatyvus”, apdalysią šiais vaizdeliais visus. Palinkėjau jiems sėkmės ir išėjau.
Vyras grįžo vėlai. Pamaitinau jį vakariene ir, įpylusi puodelį arbatos, paklausiau kaip laikosi jo meilužė. Vargšelis iškaito ir pašoko ant kojų, trenkė kumščiu į sieną, prapliupo keiksmais. Nebuvau jo tokio mačiusi. Pareikalavau liautis ir iškloti visą tiesą. Jis papasakojo, kad bendradarbė paprašė pasižiūrėti jos draugės namuose sugedusį vandens čiaupą. Buvo pakeliui ir jis užsuko padėti moteriai, kuri neturėjo tuos dalykus išmanančių pažįstamų. Buvo užsukęs dar kelis kartus, nes jo vėl prašė padėti. Sunerimo tik tuomet, kai iš jo pradėjo prašinėti pinigų. Apstulbo, kai atsisakęs skolinti, išgirdo, jog neišsisuks, jei nenori prarasti šeimos. Tada jam pakišo tas pačias nuotraukas.
Vyras tikėjosi, kad aš jo neištikimybe nepatikėsiu, tačiau nenorėjo, kad mane į tai įveltų. Atsisakęs duoti pinigų, manė, kad šantažuotojai saviveiklininkai neįvykdys savo grasinimų. Jam skambinėjo į darbą, todėl jis ir buvo toks paniuręs. Sakė, kad nebūtų žinojęs, kaip mane įtikinti, jei aš juo suabejosiu. Papasakoti man nesiryžo, nes jautėsi kaip paskutinis kvailys, manęs, kad šitaip atsitinka tik “iš piršto laužtuose” filmuose.
Birutė
