REKLAMA
2014 m. Gruodžio 20 d.

Ežerai - privatūs žemvaldžių baseinai


2005-07-14
Remigijus JURGELAITIS
Ežerai - privatūs žemvaldžių baseinai

“Kauno dienos” žurnalistai įsitikino, kad kai kur neįmanoma patekti prie vandens telkinių, nors tai garantuoja įstatymai

Privatizavus daugelį Lietuvos paežerių, šalia jų gyvenantys žmonės ir poilsiautojai priversti keisti gyvenimo įpročius.

Žurnalistinio eksperimento metu “Kauno dienos” žurnalistai įsitikino, kad naujieji žemvaldžiai nepaiso šalies įstatymų, pagal kuriuos žemės savininkas neturi teisės neįleisti poilsiautojų į apsauginę vandens telkinių zoną, besiribojančią su jo žemėmis, ar reikalauti už tai užmokesčio.

Kiti žemės savininkai dar įžūlesni - jie nepaiso draudimų prabangias pirteles įsirengti ne arčiau nei 25 metrai nuo vandens telkinio.

Kadangi iki šiol nė vienas tokiu būdu pastatytas statinys nebuvo nugriautas, ir toliau drąsiai vykdomos nelegalios statybos.

Draudžia maudytis

Nuolatiniai žemės savininkų ir poilsiautojų konfliktai - ne naujiena, tačiau pastaruoju metu ši problema tampa vis opesnė.

Prie ežerų įsikūrusių kaimų gyventojai sako, kad naujieji žemės savininkai kasmet vis labiau įsidrąsina ir kaimiečių bei paprastų poilsiautojų neprileidžia prie daugelio vandens telkinių.

Vienas arčiausiai Kauno, Kaišiadorių rajone, esantis Kalvių ežeras visuomet traukė poilsiautojus, tačiau pastaraisiais metais jame sako nebegalintys išsimaudyti net per keliolika metrų nuo ežero gyvenantys vietiniai.

Kalvių miestelio gyventoja Elena Grigonienė prieš žurnalistinio eksperimento pradžią “Kauno dienos” žurnalistams sakė, kad prieiti prie nemažo Kalvių ežero tapo kaimiečių svajone.

“Varo net vaikus, o ką kalbėti apie suaugusiuosius”, - skundėsi Kaišiadorių rajono gyventoja. Panaši situacija ir prie kitų Lietuvos ežerų, aplink kuriuos žemės sklypus išpirkę privatūs asmenys.

“Net neturėkite vilties, kad, kaip garantuoja įstatymai, galėsite prieiti vandens telkinių apsauginę zoną”, - perspėjo moteris. Jos anūkas Eligijus Noreika pritarė: “Išvaro net mus. Sako, kad daugiau čia nepasirodytume. Mes norime tik išsimaudyti”.

Vėsiame vandenyje atsigaivinti norintys kaimiečiai priversti važiuoti prie už keliolikos kilometrų esančio ežero. “Jų teises šioje situacijose turėtų apginti policija”, - įsitikinęs Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento vadovas Antanas Petrauskas.

Pareikalavo dingti

Išklausę vietos žmonių pasakojimus, išsirengėme į, anot jų, ekstremalią kelionę aplink ežerą. Nors įstatymai buvo mūsų pusėje, tačiau iš pradžių reikėjo nusigauti iki apsauginės vandens telkinių zonos. Privalėjome važiuoti ir eiti tais keliukais, kuriuos žymėjo pačių žemės savininkų nupiešti ženklai: “Privati zona”.

Žinodami žemės tvarkymo specialistų pastebėjimus, kad privačių kelių Lietuvoje nedaug, o daugelis užtvertų užkardais - bendro naudojimo, vienu pasukome Kalvių ežero link. Teisės aktuose įtvirtinta, kad keliui, kuris veda prie vandens telkinio, nustatomas servitutas ir juo turi teisę naudotis visi.

Lojantys šunys, žolę drėkinančios vandens žarnos, idealiai sutvarkyta aplinka, prie ežerų pastatyti liepteliai - toks vaizdas atsivėrė pasibaigus keliui. Nusigavę iki apsauginės zonos, išgirdome namo savininke prisistačiusios moters reikalavimą. “Prašome pasišalinti iš privačios teritorijos”, - perspėjo nedraugiškai nusiteikusi moteris. Paaiškinome, kad esame bendro naudojimo apsauginėje zonoje. Iš nepatenkinto moters veido galėjome spręsti, kad poilsiautojai šioje zonoje - reti svečiai.

Nenorėdami dirbtinai didinti konflikto ir moters nepasitenkinimo, paežere nusprendėme eiti toliau. Vaizdingoje vietoje, pamiškėje, ant Kalvių ežero kranto matėsi ir daugiau prabangių, šiuolaikinės architektūros sodybų.

Kliūtis - moderni pirtelė

Nusigauti iki kitos sodybos nebuvo sunku. Nors vietoj tvorų, kurias pakrantėje draudžia įstatymai, buvo iškastas vandens kanalas, tačiau kiek tolėliau nuo kranto virš kanalo buvo permesta lenta, kuria ir pasiekėme kitą erdvų kiemą, tiksliau, paežerę. Kieme - futbolo aikštelė, du naujintėlaičiai namai, darbavosi samdomi darbininkai.

Išvydęs neprašytus svečius, vienas jų sėdo ant dviračio ir dideliu greičiu artėjo prie mūsų. Tuo metu jau buvome priėję pirmąją kliūtį - ant paties ežero kranto statomą modernią pirtį. Pasinaudoti savo teise - vadinamąja apsaugine juosta eiti aplink ežerą nebeturėjome jokios galimybės, nebent ropštis pastato stogu. “Kad čia niekas nevaikšto, ypač kai būna šeimininkai, - stebėjosi kieme dirbusi moteris. - Kur jūs norit pereiti?”

Darbininkai prasitarė, kad darbuojasi verslininko Mindaugo Plūko sodyboje, kuris už namo priežiūrą jiems moka atlyginimus. “Nežinome, kodėl ant paties ežero kranto statoma ši pirtis, tačiau savininkas tikrai viską sutvarkė”, - verslininką teisino darbininkė. Lietuvos įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad statiniai gali būti statomi tik už 25 metrų nuo kranto.

Kai pasiteiravome, kodėl geru oru niekas nesimaudo Kalvių ežere, statybose dirbę darbininkai atšovė, kad to neleidžia šeimininkai. “Man tai negaila, bet turtuoliai svetimų nenori matyti savo valdose”, - atvirai kalbėjo statybininkai.

Negavę leidimo išsimaudyti, toliau ėjome paežere. Iš tiesų leidimo nusimaudyti net nereikėjo prašyti, nes, kaip aiškina Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius, žemės savininkas negali drausti maudytis valstybei priklausančiame vandens telkinyje, o apsauginėje zonoje, kaip ir kitose vietose, galima palikti daiktus. “Aišku, įstatymuose, specialiose žemės ir miško naudojimo sąlygose bei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinta nuostata, jog privačios valdos prieigose būtų galima poilsiauti - statyti palapines, kūrenti laužus, tačiau niekas neturi teisės uždrausti vaikščioti ar išsimaudyti”, - griežtai kalbėjo A.Petrauskas.

Užpjudo net šunimis

Pasiekti kitą sodybą buvo dar sunkiau. Kiemą juosianti tvora ėjo vos metras nuo vandens telkinio, o vieną sodybą nuo kitos skyrė akmenų užtvara. Norint ją perlipti, reikėjo pasistengti. Įstatymai nepažeisti - tvora iki vandens telkinio nesitęsia, o akmenų krūvos gali atsirasti be žmogaus įsikišimo.

Toje sodyboje nebuvo žmonių, o kitoje vėl kilo sunkiai įveikiama kliūtis, teko pereiti dar vieną kliūtį - šį kartą dar didesnę pirtelę, taip pat pastatytą ant paties ežero kranto. Teko bristi vos ne vandeniu, tačiau šią kliūtį įveikėme, o kitoje pusėje išvydome ant pirtelės terasos besideginantį vyrą. Išvydęs neprašytus svečius, vyriškis rodė nepasitenkinimą ir iš karto perspėjo, kad paežere niekur nenueisime. Ant pilvo gulėjęs nuogas vyras vienu rankos mostu parodė kelią, kuriuo turėtume pasišalinti.

“Nieko nepažįstu ir nežinau”, - kalbėjo vyras. Paklausėme jo nurodymo. Apsaugine zona galėjome eiti dar kelis šimtus metrų ar kilometrų, tačiau, anot vietinių gyventojų, visur situacija būtų panaši. Nors realiai apsauginėje zonoje neturėtume jaustis neprašytais svečiais, tačiau sodybų savininkai leido suprasti, kad nei žvejoti, nei maudytis čia nederėtų.

“Tai dar jus maloniai sutiko. Kartais vaikus ir šunimis užpjudo, - kalbėjo E.Grigonienė. - Tikėkimės, kad po jūsų straipsnio kas nors pasikeis”.

Baudų dydis negąsdina

Vilčių, kad bus vykdomi įstatymai ir neliks kliūčių prieiti prie ežerų pakrančių, nedaug. Bent jau taip tvirtina daugelis valstybės tarnautojų, atsakingų už pakrančių ir nelegalių statybų kontrolę. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento direktorius A.Petrauskas sakė, kad situaciją, kai žmonės apsauginėse juostose yra nepageidaujami, reikia keisti, tačiau kaip, negalėjo pasakyti. “Kiekvienas turi teisę eiti aplink ežerą. Ką daryti tiems žmonėms, kurie išvaromi? Kviesti policijos pareigūnus”, - vienintelę išeitį nurodė A.Petrauskas.

Jam nėra naujiena, kad prie Kalvių ežero statybos vyksta ir apsauginėje vandens telkinių zonoje. Už tokio pobūdžio pažeidimus, anot A.Petrausko, jau nubausti arba ketinami bausti minėtas M.Plūkas, S.Blandienė, V.Sabockis ir kai kurie kiti įstatymų nepaisantys asmenys. “Tačiau niekas pastatų, kurie yra apsauginėje zonoje, nenugriovė. Mes neturime teisės to reikalauti”, - pripažino A.Petrauskas. Atrodo, kad ir baudos neturėtų gąsdinti prabangių vilų ir vasarnamių savininkų. Jos svyruoja nuo 100 iki 500 litų.

Kiek didesnes galias turi Kauno apskrities Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius. Šios žinybos vyriausioji specialistė Giedrutė Didienė pripažino, kad už nelegalias statybas jie gali skirti kelių tūkstančių litų baudas. “Tačiau tokios baudos vilų savininkų negąsdina”, - pripažino vyriausioji specialistė.

Nelegalias statybas vykdantys asmenys gali būti baudžiami tik kartą. Jei pastatų savininkai nesiima jokių veiksmų, vadinamieji statybų priežiūros inspektoriai gali kreiptis į teismą. Ši institucija gali priimti sprendimą nugriauti pastatą. Tačiau kol kas tokio atvejo nėra buvę. “Gali bausti žmogų, kuris klauso. Tie, kurie statosi milijonus kainuojančius namus turi labai daug užtarėjų ir su jais kovoti labai sunku”, - pripažino vyriausioji specialistė.

Keičia projektus

Daugelis ant ežero kranto pirtis statančių asmenų turi leidimus statyti tokio pobūdžio pastatus, tačiau nė vienam neleista jų statyti ant ežero kranto. “Gavę leidimą, daugelis linkę nesilaikyti projekto ir pastatus statyti arčiau ežero”, - pripažino Kaišiadorių rajono savivaldybės Statybos, vietinio ūkio ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjas Rimantas Želvys. Jis teigė, kad kontroliuoti, ar laikomasi projekto, ne jo vadovaujamo skyriaus kompetencija.

Aplinkosaugininkai ir statybų priežiūros specialistai pripažįsta, kad panaši situacija egzistuoja ir prie kitų ežerų, tačiau atitinkamos žinybos prieš įstatymų nepaisančius asmenis bejėgės. “Nesakome, kad nieko neturime daryti. Kad ir kokie būtų įstatymai ar procedūros, turime atlikti savo darbą, tačiau ką nors pakeisti labai sunku”, - pripažino Kauno apskrities Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus vyriausioji specialistė G.Didienė.

Ypač ši problema opi tuose šalies regionuose, kuriuose plyti itin daug vandens telkinių - Aukštaitijoje ir Dzūkijoje. Šiuose regionuose prie kai kurių ežerų apskritai neįmanoma prieiti.