Balsas, publikai pristatydavęs Lietuvą


2002-10-19
Rūta KANOPKAITĖ
Balsas, publikai pristatydavęs Lietuvą

Šiandien tik kultūros istorikai, muzikologai, prieškario laikus gerai menantys žmonės žino, kas buvo Juozas Babravičius (1882-1957), nes nuo šio daug pasaulyje koncertavusio operos dainininko gimimo praėjo jau 120 metų. Dar kartą jį priminti dabartiniams skaitytojams verta dėl įdomių asmeninės ir kūrybinės biografijos puslapių, juolab kad Kaune, be eksponatų M. ir K.Petrauskų lietuvių muzikos muziejuje, tebėra ir autentiška atminties salelė, sauganti dainininko gyvenimo ir veiklos pėdsakus. Tai 1938 metais pasistatydinti jo namai Panemunėje, kur tėvo relikvijas dabar rūpestingai globoja sūnus, medicinos mokslų daktaras Juozas Babravičius. Vakar solisto jubiliejui skirtas vakaras buvo surengtas A. ir P.Galaunių namuose.

Sustabdyto laiko atmintis

Namų Birutės alėjoje svetainėje tebestovi senukas, prie šimtmečio artėjantis dainininko pianinas, kartais prakalbinamas jo sūnaus, chirurgo, turinčio ir pianisto diplomą. Ant senoviško žalsvų koklių židinio išsirikiavusios nuotraukos mediniuose rėmeliuose su išdrožinėtom tulpėm - tėvų veidai žvelgia iš savo jaunystės ir šlovės apogėjaus tolių. Šeimininkas prisuka seno patefono spyruoklę, ir nuaidi prieškariniai solisto įrašai, primenantys, kad jis labai daug koncertuodavo užsienyje, garsindamas Lietuvos vardą.

Juozo Babravičiaus koncertai Graikijoje, Prancūzijoje, Anglijos ir Škotijos miestuose, JAV sutraukdavo minias publikos, susilaukdavo palankių spaudos ir kritikų vertinimų. 1922-aisiais J.Babravičius koncertavo didžiausioje Londono koncertų salėje Steinway-Hall. Vienoje recenzijoje laikraštyje “Glasgow Time” tuo metu buvo rašoma: “...po Babravičiaus koncertų “Tykiai, tykiai Nemunėlis teka” tapo populiariu romansu anglų salonuose”. Dainininkas visur primindavo ir pabrėždavo, kad yra iš Lietuvos, prieš koncertą publikai papasakodavo apie savo tėvynę ir jos kultūrą.

Staliaus sūnaus meninė karjera

Šelvių kaime Vilkaviškio apylinkėse gimęs Juozas Babravičius dainuoti ėmė pradėjęs dirbti Kaune. Jauno darbininko, įsijungusio į “Dainos” draugijos chorą, gražų balsą pastebėjo choro vadovas ir padarė jį solistu. Visuomenės veikėjas dr. Rokas Šliūpas, sužavėtas neeilinių Juozo Babravičiaus gabumų, patarė jam rimtai atsidėti muzikos studijoms ir pažadėjo remti materialiai. Palikęs Kauno elektros stotį, kur dirbo prie akumuliatorių, “paprastas lietuviukas su ūseliais” (taip save vėliau užrašytuose prisiminimuose pavadino J.Babravičius) 1909 metais tapo Peterburgo konservatorijos studentu.

Po sėkmingo diplominio debiuto Hercogo vaidmeniu Dž.Verdžio “Rigolete” 1914-aisiais lyrinis tenoras iš Lietuvos tapo Maskvos Didžiojo teatro solistu. Jo scenoje debiutavo sukurdamas Bajano vaidmenį M.Glinkos operoje “Ruslanas ir Liudmila”. Per ketvertą metų, praleistų šiame teatre, Juozas Babravičius dainavo operose “Demonas” (Sinodalas), “Traviata” (Alfredas), “Rigoletas” (Hercogas), “Sevilijos kirpėjas” (Almaviva), “Eugenijus Oneginas” (Lenskis) ir kt.

Juozo Tumo-Vaižganto tvirtinimu, Maskvos operoje J.Babravičius buvo pasiekęs panašios padėties ir pripažinimo kaip Kipras Petrauskas Peterburgo Marijos teatre.

Turnė po pasaulį

1919 metais, vykstant pilietiniam karui Rusijoje, solistas po gastrolių Odesoje ir Sevastopolyje nusprendė paieškoti laimės kituose kraštuose. Atsidūrė Graikijoje, kur labai greitai “prisijaukino” publiką, pramoko graikų kalbos, koncertavo net karaliaus Aleksandro rūmuose.

Toliau sekė gastrolės Prancūzijoje, Anglijoje, Škotijoje. Juozo Babravičiaus koncertuose visada skambėdavo ir lietuviškos dainos - dažniausiai “Tykiai, tykiai Nemunėlis teka”, “Kur bakūžė samanota”, “Karvelėli mėlynasis”, Lietuvos himnas, taigi jį pelnytai galima pavadinti pirmuoju lietuvių solo dainų propaguotoju Europoje.

Trumpam grįžęs į Lietuvą, 1922 metų gruodį ir 1923-iųjų sausį Kauno Rotušėje J.Babravičius surengia du koncertus, kuriuos palydi palankios recenzijos. Buvo kalbama, kad solistas dainuosiąs ir naujametėje “Traviatoje”, tačiau nepanoręs varžytis su Kipru Petrausku jis vėl išvyksta gastrolių. Šįkart į JAV, kur iki pat 1934 metų labai aktyviai dalyvauja koncertiniame gyvenime. 1925-aisiais už muzikinę veiklą jam įteikiamas garbingas apdovanojimas - Bostono miesto auksinis raktas.

Su “Universal Grand Concert Company” teatru, vadovaujamu garsiojo boso Fiodoro Šaliapino, Juozas Babravičius, dainuodamas Almavivos partiją operoje “Sevilijos kirpėjas”, apvažiuoja 45 Amerikos valstijas. Jis labai laukiamas JAV lietuvių kolonijose, kur tautiečiai išsiilgę lietuviškos dainos. Jungtinėse Valstijose solistas susipažįsta ir su savo žmona, tenykšte lietuvaite Konstancija Adams (Adomaityte).

Sėkmingų gastrolių svaigulys, pripratimas prie užsienio gyvenimo būdo nenurungė tėvynės ilgesio. Į Lietuvą Juozas Babravičius atvykdavo padainuoti įvairiomis progomis. Koncertavo Klaipėdos krašto prisijungimo proga, dainavo Kauno operoje 1925, 1930 metais. Tačiau jo pasirodymai teatre šįkart jau ne taip entuziastingai buvo vertinami. Atsiliepė ilgesnis nedainavimas operos scenoje, sunkoka buvo varžytis su jau įleidusiais šaknis, publikos pripažintais tenorais K.Petrausku, A.Kutkausku.

Pagaliau namie

“Tėvas grįžo į Lietuvą 1934-aisiais, kai man buvo treji. Tais metais jis dainavo Alfredą “Traviatoje” atidarant Klaipėdos operą. Parvažiavęs iki pat karo dirbo Kauno operoje ir radiofone, dėstė Konservatorijoje, koncertavo. Man vaikystėje teko matyti jį dviejuose spektakliuose - J.Karnavičiaus operoje “Gražina”, kur jis atliko Vaidilos partiją, ir “Demone” dainuojantį Sinodalą”, - prisimena dainininko sūnus Juozas.

Šeima jau rimtai suko gūžtą Lietuvoje. Panemunėje nusipirktame sklype 1938 metais iškilo medinis namas su mansarda. “Tada aplink buvo vien smėlynai. Visi kaimynai - kariškiai, savanoriai, gavę čia žemės statyboms. Tėvas buvo labai užimtas, nes dainavo ne tik teatre, bet ir įvairiuose koncertuose, gyveno visuomenišką gyvenimą. Buvo aistringas žvejys, jachtklubo narys. Ypatingą potraukį jautė paukščiams giesmininkams - vienas kambarys mūsų namuose buvo paverstas jų “rezidencija”: pilnas narvų su strazdais, kreivasnapiais, kardinolais. Retesnių paukščių tėvui atveždavo draugai iš užsienio”, - pasakoja sūnus.

Vokiečių okupacijos metais dainininkas, kaip pats sakė prisiminimuose, “augino bulves Panemunėje”. Po karo Juozas Babravičius dar sugrįžo į sceną ir porą metų dainavo operoje. Paskui atsidėjo pedagoginiam darbui Konservatorijoje, J.Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje. Solinį dainavimą dėsčiusio maestro mokiniai buvo G.Šmitas, K.Znamenskas, J.Zimnickis, A.Lietuvninkas ir kiti.