Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2003-05-24
Nihilizmo poezija
Šiųmetei Poezijos pavasario šventei vakar pasiekus savo kulminacinį tašką, kai Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje buvo vainikuotas jos 2003-iųjų laureatas, pats tinkamiausias laikas pristatyti ir kasmetinį “Poezijos pavasario” almanachą, kurį irgi tradiciškai tebeleidžia “Vagos” leidykla.
Prieš kurį laiką šį leidinį pradėjus rengti vis kitam, dažniausiai jaunesnės kartos, sudarytojui, radosi papildoma intriga - niekuomet negali žinoti, kokiu rakursu bus atspindėta naujausia lietuvių poezija. Šių metų almanachą sudarė Dainius Gintalas, o esminis leidinio motyvas - baimės, agresijos ir neurozių apraiškos šiuolaikinėje lietuvių poezijoje. Pastarajai temai skirtas ir įvadinis Jolantos Paulauskaitės straipsnis “Bandymai priartėti: baimės ir agresijos įvaizdžiai poetiniame tekste”. Kaip teigia straipsnio autorė, šiandieninis lietuvių poetų nihilizmas nieko bendra neturi su savaime pakylėta, gundančia ir nostalgiška nusivylimo tonacija, o greičiau atvirkščiai, jis siekia viską normalizuoti, pasitelkdamas destrukciją, agresijos ir pykčio pasijas. Tokias nihilizmo apraiškas autorė įžvelgia V.Gedgaudo, A.Sprauniaus, V.Braziūno, R.Stankevičiaus, A.Šlepiko, A.Ališankos, S.Parulskio tekstuose ir bando jas analizuoti, pasiremdama psichoanalitinės kritikos nuostatomis.
Kitas almanacho ypatumas - kaip niekad didelė dalis jaunų, kol kas mažai žinomų autorių. Galbūt tai kaip nors susiję ir su minėtu pagrindiniu leidinio motyvu?
Poezijos refleksijai, be minėto “programinio” J.Paulauskaitės straipsnio, dar atstovauja kaunietės Erikos Drungytės svarstymai “Poezija šiandien: kalbos akumuliavimas ir kalbos gromuliavimas” ir įvairių kartų poetų - V.Bložės, S.Gedos, D.Kajoko, E.Ališankos, G.Bleizgio - atsakymai į “Poezijos pavasario” mini anketą, beje, irgi susijusią su knygos leitmotyvu.
Kaip įprasta, almanache publikuojami šventės svečių, atvykusių iš įvairių užsienio valstybių, eilėraščių vertimai. O egzotiškiausia publikacija - M.Gimžausko parengti vertimai iš navatlio kalbos - šventojo ikikolumbinės Meksikos žynių žargono, kurio įvairiausi dialektai daugybės Meksikos čiabuvių vartojami kasdienybėje ir dabar.
Viršus ir apačia
Kiek neįprasta ties naująja žinomo lietuvių poeto ir vertėjo, vos prieš keletą dienų paminėjusio savo šešiasdešimtmetį, knyga rašyti žodį “pirmoji”. Tačiau taip jau yra - Algimantas Mikuta, dešimties poezijos rinkinių, garsiųjų “Žalių vyšnių”, populiarių estradinių šlagerių tekstų autorius, M.Bulgakovo, Č.Aitmatovo, B.Pasternako romanų į lietuvių kalbą vertėjas išleido pirmąją savo ironiškos prozos knygą “Palubinskas ir Pažemeckas” (Žurnalo “Nemunas” leidybinė grupė).
Šiuolaikiniu gimtosios literatūros procesu labiau besidominčiam skaitytojui A.Mikutos knygos žanras nebus didelė staigmena - humoristinį atspalvį turi daugelis poeto eilėraščių, o kartais šiuo aspektu sudaryti ištisi eilėraščių rinkinių skyriai. Autoriaus pamėgtas kūrybos metodas - groteskiškai supriešinti skirtingas gyvenimo puses ir su ironija stebėti, vertinti jų susidūrimo disonansus.
Panašus priešybių disonansas koduojamas ir naujosios knygos pavadinime, o iš satyros į satyrą keliaujančių personažų Palubinsko ir Pažemecko pavardės (lubos - žemė) labai apibendrintai atspindi idealųjį ir materialųjį pasaulio pradus, amžiną jų konfliktą. Stebėdamas šaržuotų personažų porelę realiose ir pramanytose situacijose, autorius šaiposi ne tiek iš įprastų žmogaus ydų, “dangiškos” ir “žemiškos” pasaulėjautos, kiek iš visuomenės mitų ir mąstymo stereotipų.
Mielas draugas Mopasanas
“Tyto alba” leidykla neseniai pamalonino biografinės literatūros mėgėjus Armando Lanoux, prancūzų poeto, dailininko, rašytojo, lietuvių skaitytojams pažįstamo iš knygos “Sveiki, ponas Zola”, Gi de Mopasano biografija “Mopasanas, arba Mielas draugas”. Knyga parašyta su įkvėpimu, pagarba ir drauge - be nuolaidų prieštaringai rašytojo asmenybei. G. de Mopasanas, nepaisant išorinio lengvabūdiškumo (nuolat įklimpdavo į trumpalaikius meilės romaniukus, buvo vadinamas erotikos apsėstuoju, gėrė ir mušėsi), buvo labai disciplinuotas žmogus, mokėjo derinti pramogas, gyvenimo linksmybes su literatūriniu darbu.
A.Lanoux knygos ir Mopasano romano “Mielas draugas” pavadinimai sujungti draugėn ne šiaip sau - pastarajame prancūzų literatūros klasiko kūrinyje daug ryškesnė nei kitoje jo prozoje konkreti politinė aplinka, socialinis fonas, atsispindi autoriaus asmeninė patirtis dirbant laikraštyje, kelionės po Alžyrą įspūdžiai, kiti biografiniai motyvai. Netgi herojaus išorėje amžininkai pastebėjo kai kurių rašytojo bruožų, o artimieji jį vadindavo “Mielu draugu”.
Nežinia, kaip į šią biografinę knygą pažvelgtų patsai Mopasanas, nes, likus dvejiems metams iki jo mirties, jis perspėjo: “Aš kategoriškai draudžiu bet kam, kad ir kas būtų, rašyti apie mano asmenį, apie mano gyvenimą”. Mat jis buvo įsitikinęs, kad biografams teks sunki našta (ir ne be reikalo - jau vien jo gimimo vieta kelia abejonių). Nepaisydamas šio draudimo, A.Lanoux daug laiko paskyrė lankydamas Mopasano gyvenimo vietas, ieškodamas tekstų, klausinėdamas paskutinių liudytojų, tiesą bandydamas atskirti nuo apgavysčių ir iliuzijų.
Parengė Jonas VABUOLAS
