Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2004-06-05
Kas šviečia anapus?
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido paskutinę Bernardo Brazdžionio poezijos knygą - ne apskritai paskutinę, kaip savo įvadiniame straipsnyje skaitytojus nuramino jos sudarytojas P.Palilionis, o paskutinį eilėraščių rinkinį, sudarytą, tiksliau būtų sakyti - rekonstruotą, iš lietuvių poezijos klasiko rankraštinio palikimo (daugelis posmų palikti kaip papuola užrašyti ant įvairiausių lapų, programų, kvietimų, atsitiktinių popieriaus skiaučių). Kokius kietus tekstologinius riešutėlius teko gliaudyti knygos parengėjams, sužinome ne tik iš minėto įvadinio straipsnio bei leidinio redaktoriaus V.Sventicko komentarų, tačiau ir betarpiškai - iš čia pat pateikiamų faksimilinių poeto rankraščių pavyzdžių.
“Kas šviečia virš galaktikų visų” - taip vadinasi pirmasis pomirtinis, jau ne paties poeto sudarytas, rinkinys, nors tokį jo pavadinimą, prieš pakildamas virš visų galaktikų, jis dar spėjo padiktuoti pats. Be abejo, dabar jis jau žino, kas ten šviečia, - šiapus palikęs savo tik savo spėjinius, nuojautas, galbūt ir tos šviesos įkvėptus apreiškimus. “...Paskutiniame Bernardo Brazdžionio rinkinyje skaitytojas ras tradicinį, jau daug metų pažįstamą, jaudinančiai savą lyriką, aistringą publicistą, dėl tautos ir žmonijos problemų susikrimtusį ironiką, ne baltrušaitišką, mistiniu šalteliu dvelkiantį, - ras putiniškai dramatišką mąstytoją... Tiktai nieko neturėtų klaidinti skelbiamų eilėraščių paprastumas: tai literatūros meistro darbai. Net apmatai, net fragmentai...” - savo straipsnyje teigia P.Palilionis. Ir iš tiesų: šią knygą tiesiog būtina skaityti turint omeny visą poeto gyvenimo ir kūrybos kontekstą, patirtį, amžių, suprantama, ir visas leidinio pasirodymo aplinkybes. Tuomet visi tie rinkinio nelygumai suskamba kaži kaip nenuglaistytai natūraliai, o artėjančios “viršgalaktinės” šviesos nuojauta pakeri poetine įžvalga. Kaip, tarkim, viename iš stipriausių knygos eilėraščių “Praėjau pro daugybę šios žemės stebuklų...”, priešpaskutiniame datuotame kūrinyje, kurį devyniasdešimt šeštuosius einantis poetas parašė likus vos pusmečiui iki savo paskutinės kelionės.
Dostojevskiško pobūdžio detektyvas
“Alma littera” savo knygų serijoje “XX amžiaus aukso fondas” išleido amerikiečių klasiko Viljamo Stairono (William Styron, g. 1925) romaną “Ir padegė šiuos namus” (1960). Tai trečias iš viso labo penkių V.Stairono romanų, ir antrasis išverstas į lietuvių kalbą - prieš metus ar kiek daugiau šioje pat serijoje pasirodė jo “Sofi pasirinkimas”.
Romanas paremtas detektyvine istorija, kuri vyksta Italijoje, egzotiškame pajūrio miestelyje Sambuke, o jos herojai - bytnikų laikų amerikiečiai. Čia į baisaus konflikto mazgą susipina trijų svarbiausių veikėjų - teisininko Piterio Levereto, Virdžinijos turtuolio Meisono Flego ir dailininko Kesio Kinsolvingo - likimai.
Tegul neapsigauna grynojo detektyvo mėgėjai - vadinti šį romaną detektyvu būtų tas pat, kaip ir F.Dostojevskio “Nusikaltimą ir bausmę”: jokios ypatingos mįslės tose žmogžudystėse nėra, viskas tampa aišku dar gerokai prieš knygos pabaigą. Bet aišku ir tai, kad detektyvinis atspalvis ir apskritai visas konkretusis siužeto vyksmas rašytojui tėra pretekstas pagrindinių herojų psichologijai, vidiniam pasauliui tyrinėti ir atskleisti.
Meisono, pretenduojančio tapti dramaturgu, gyvenimą pasakoja du personažai - Piteris ir ilgai klajojęs po Europą amerikietis Kesas. Po visų dramatiškų įvykių jiedu susitinka ir drauge viską prisimena. Trijų herojų išgyvenimai perteikiami fragmentiškai, nenuosekliai, trečiojo asmens pasakojimu, dialogu, Keso vidiniais monologais, sąmonės srautu, vizijomis, sapnais, dienoraščio ištraukomis. Taigi veiksmas vystosi lėtai, herojai daug svarsto ir išgyvena, dažnai nugrimzta į prisiminimus, nuolat keliamos įvairaus pobūdžio socialinės problemos.
Romanas psichologiškai gilus ir stilistiškai išraiškingas, bet skaitomas lėtai ir nelengvai. Ką gi, klasika yra klasika - panašiai nusikaltimo ir bausmės, dvasinio atgimimo temas gvildeno ne tik minėtasis Dostojevskis, bet ir V.Staironui dvasiškai artimas jo žemietis (JAV Pietūs) V.Folkneris arba tos pat kartos ir tam tikros literatūrinės srovės atstovas Dž.D.Selindžeris.
Didžiausia pasaulio kvailybių mugė
Maždaug taip gimtąją šalį JAV vertina aistringas publicistas ir filmų autorius Maiklas Mūras (Michael Moore) savo knygoje “Kvailieji baltaodžiai”, kurią ką tik lietuvių kalba išleido “Jotema”. Leidykla, žinoma, pataikė kaip pirštu į akį - kai knyga jau keliavo į knygynus, Kanų kino festivalio dalyviai ir žiūrovai atsistoję plojo apkūniajam M.Mūrui už jo skandalingojo filmo “Farenheitas 9/11” triumfą, o festivalio žiuri pirmininkas, ekscentriškasis K.Tarantinas, įteikdamas “Auksinės palmės šakelės” prizą, laureatui šnabždėjo: “Norime, kad žinotumėte, jog politika neturi nieko bendra su šiuo apdovanojimu. Jis jums įteiktas už tai, kad sukūrėte puikų filmą”.
Sunku patikėti šiuo, regis, jokių konformistinių kompleksų neturinčio K.Tarantino teiginio nuoširdumu - tegu ir nemačius paties filmo... O kol kas galime pasiskaityti M.Mūro knygą “Kvailieji baltaodžiai” ir sudėlioti visus savo “už” ir “prieš”.
Parengė Jonas VABUOLAS
