Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Babelio biblioteka
2004-05-15
Neprarasto laiko eskizai
Laimonas Tapinas, vienas iš talentingiausių lietuvių rašytojų biografų, naująją savo knygą pavadino “Prarasto laiko nebūna” - savaip perfrazuodamas M.Prusto romanų ciklo apie prarasto laiko ieškojimus pavadinimą. “Alma littera” išleistoje knygoje autorius sugrįžta į savo studijų Vilniaus universitete metus septintajame dešimtmetyje, pasak jo paties, norėdamas atsisveikinti “su tuo gražiu (buvome jauni, sveiki, sutikome mums skirtus žmones, draugus, kūrėme...) ir tuo nuodėmingu, baisiu laiku, kuriam priklausė mano karta”. Penki knygos skyriai, kuriuos autorius vadina studijų draugų portretų eskizais, skirti jau iš gyvenimo išėjusių bičiulių poetų A.Masionio, V.Marcinkevičiaus, prozininkų B.Radzevičiaus, L.Jacinevičiaus, literatūrologo V.Kuzmicko likimams.
Galima įsivaizduoti, kad prityręs romanistas šią memuarinę medžiagą galėtų “sumontuoti” kaip įdomų romaną - bent jau charakteriai čia gyvybingi, sodrūs, nė kiek nepagražinti (ne taip jau lengva išlikti objektyviam rašant apie savo artimiausius, juolab mirusius bičiulius: “Apie mirusiuosius arba gerai, arba nieko”), o svarbiausia - jie dramatiški, visi be išimties paženklinti tragiško likimo. Kuklus, jautrus eruditas A.Masionis nusižudo iššokdamas iš balkono 1974-aisiais; tokią mirtį 1978-aisiais pasirenka trapusis poetas V.Marcinkevičius; 1980-ųjų rudens naktį iš savo namų išbėga ir puola į Neries upę iš pažiūros santūrus ir tvirtas talentingasis lietuvių prozininkas, garsiojo romano “Priešaušrio vieškeliai” autorius B.Radzevičius; dar po dvejų metų, 1982-aisiais, po dramatiškų šeimyninių ir kūrybinių išgyvenimų vienatvėje užgęsta V.Kuzmickas; kiek vėliau, 1995-aisiais, panašiai vienišas, “Metų” žurnalui atidavęs savo vienišiaus išpažintį “Įsiklausymo valandos”, neaiškiomis aplinkybėmis savo bute miršta vitališkasis rašytojas L.Jacinevičius, kurio kūnas randamas praslinkus ne vienai savaitei... Visi jie išėjo būdami tarp trisdešimties ir penkiasdešimties.
“Galvodamas apie pačiame vidurvasary išėjusius kurso draugus, bandau įžvelgti, kas lėmė to ankstyvo išėjimo priežastis. Asmenybės struktūra? Likimo žymė? Lengviausia, žinoma, apkaltinti laiką, pavadinti jį prarastu...” - atsisveikindamas su tarybinių metų jaunystės laiku svarsto autorius, bet lieka artimas prof. V.Zaborskaitės minčiai: “Absurdiška būtų teigti, kad jis skendi aklinoje tamsoje, be šviesos ir spalvų”.
Gyvenimas iliuzijų mugėje
“Tyto alba” vienoje knygoje išleido Džono Brajeno (John Braine, 1922-1986), priskiriamo vadinamajai “įtūžusių jaunuolių” kartai, britų rašytojo dviejų romanų ciklą “Kelias į viršūnes” ir “Gyvenimas viršūnėse”. Šie romanai įtraukti į geriausių XX a. anglų literatūros kūrinių sąrašą.
Pirmajame, “Kelias į viršūnes”, bene stipriausiame šio rašytojo romane, autorius siekia parodyti, koks slidus ir pavojų kupinas kelias į verslo viršūnes. Ambicijų ir troškimų kupinas romano herojus Džou Lemptonas bet kokia kaina stengiasi ištrūkti iš vidutinio sluoksnio ir atsidurti spindinčioje gyvenimo aplinkoje. Tačiau norint šį tikslą pasiekti, tenka aukoti meilę ir sąžinę.
Antrajame romane įsitikiname, kad dešimt metų “viršūnėse” pagrindiniam herojui nesuteikė nei žmogiškos laimės, nei sielos ramybės. Nors Džou Lemptonui pasiseka įsiveržti į aukštuomenės pasaulį, čia jis jaučiasi susidvejinęs, susiteršęs, tam pasauliui visiškai svetimas. Antra vertus, jis jau nebepajėgia atsispirti gerovei, pinigams, saldžiai iliuzijai, kurią garantuoja prabangus automobilis, puikūs gėrimai klubuose, ištaigus namas, kokybiški kostiumai, miela, graži žmona. Herojus galų gale suvokia laimės sąlygiškumą ir trumpalaikiškumą: “Staiga, netikėtai, be jokių pastangų pasijutau laimingas, toks laimingas, koks buvau tik vaikystėje. Ta laimė negalėjo ilgai trukti. Vos tik pasijutau laimingas, ji ir pradėjo nykti, bet aš žinojau - ji vėl sugrįš”.
“Archeologinis” trileris
“Pražuvusi Kambizo kariauna” - pirmasis, vos prieš porą metų pasirodęs britų žurnalisto air archeologo Polo Susmano (Paul Sussman) romanas, kurį lietuvių kalba išleido “Alma littera”. Jį galima pavadinti archeologiniais nuotykiais paremtu įtempto siužeto trileriu.
...Persų karalius Kambizas pasiuntė savo kariuomenę per Egipto Vakarų dykumą sunaikinti nekenčiamo Amono orakulo, bet didžiojoje smėlio jūroje kariauną užklupo ir pražudė smėlio audra. Žuvo penkiasdešimt tūkstančių vyrų.
Praėjo du su puse tūkstančio metų. Į Nilo krantą išplaunamas sumaitotas lavonas, Kaire žiauriai nužudomas prekeivis senienomis, garsus anglų archeologas randamas negyvas senoviniame Sakaros nekropolyje.
Iš pradžių šių įvykių niekas nebando susieti. Tačiau Luksoro policijos inspektorių Jusufą Chalifą graužia abejonės. Taip pat ir mirusio archeologo dukrą Tarą. Jiedu pradeda ieškoti teisybės atskirai, bet kai likimas lemia jiems susitikti, prasideda pašėlusios lenktynės su mirtimi - lenktynės, kuriose jie susiduria ne tik su nežinomais dabarties priešais, bet ir su šmėklomis iš savo praeities.
Parengė Jonas VABUOLAS
