Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Atrasti tapybą iš naujo
2003-02-15
Kauno paveikslų galerijoje eksponuojami Arūno Vaitkūno pastarųjų penkerių metų kūriniai
Ekspresionistinė tapyba - išskirtinis kaunietiškos dailės bruožas, puoselėjamas nuo XX a. III-IV dešimtmečių. Šiai tradicijai pradžią davė grupė Kauno meno mokyklos menininkų, grįžusių iš Paryžiaus, kurie revoliucingai pakeitė įprastas romantiškai realistinės tapybos taisykles. Deformuotos figūros, ekspresyviai perteiktos spalva, emocinis ryšys su lietuvių liaudies meno dvasia tapo grupės “Ars” ir visos Lietuvos nacionalinės dailės mokyklos pagrindu.
Ekspresionistinis vaizdavimas išliko aktualus ir iki šiol, tačiau pastebimai ryškesnės tradicijos išsaugotos būtent Kaune, šio stiliaus lopšyje. Kauno dailės institutas šalia postarsininkų puoselėjamo konceptualumo saugo ir tradicinės ekspresionistinės tapybos savitumą. Tokios tapybos propagavimo lyderis yra šio instituto docentas, Dailės pagrindų katedros, Tapybos studijos vedėjas tapytojas Arūnas Vaitkūnas.
Arūno Vaitkūno tapyba šiuo metu yra eksponuojama Kauno paveikslų galerijoje (K.Donelaičio g. 16). Menininkas rodo paskutiniųjų penkerių metų kūrinius.
Kai pastaruoju metu menininkų prioritetu tampa netradicinės išraiškos priemonės, A.Vaitkūnas siekia originalumą įžvelgti tradicijoje. Įprastinėje drobėje aliejiniais dažais jis modeliuoja savo ekspresijas, įžiūrėtas gamtoje, kaimiškoje aplinkoje. Iš tradicinės arsininkų tapybos įsisavinęs spalvos, potėpio magiją, jis ją suabsoliutina ir fiksuoja ne daiktus, aplinką, o jų spalvinę išraišką. Emocinė būsena tapant žolę, mišką, interjerą tampa svarbesnė nei šių motyvų atpažįstamas pavaizdavimas. Todėl A.Vaitkūno tapyba iš pirmo žvilgsnio atrodo esanti abstraktus spalvinių potėpių mišinys. Vis dėlto darbų pavadinimai nurodo konkrečias jų ištakas. A.Vaitkūnas tarsi pro padidinamąjį stiklą ieško konkretybės spalvų kaitos, jų virsmo, tapybiškumo. Į natūrą jis žiūri kaip į tapybą - lengvesnių ar sunkesnių, linksmesnių ar niūresnių spalvų, potėpių darinį.
Tokį ekspresyvų gamtos perteikimo būdą A.Vaitkūnas puoselėja jau daugiau nei dvidešimt metų. Pirmasis dailininko spalvų kaitos ieškojimo objektas buvo laiptinės, kurių nutapė ištisą ciklą. Ciklui pradžią davė diplominis darbas “Bendrabučio laiptinės” (1980 m.) Prie laiptinių tapymo dailininkas dar sugrįžo 1998 m. Vilniuje.
Kaimiški interjerai ir gamta yra pagrindinės A.Vaitkūno tapybos temos, taip pat, kaip ir ekspresyvus, artimas abstrakcijai dailininko tapymo stilius. Tapytojas tik labai retais atvejais imasi šiuolaikiškesnių, drąsesnių ar naujesnių išraiškos formų. 1992 m. ŠMC, Vilniuje, jis eksponavo didelius, ryškius, spalvotus darbus, aiškiai kontrastuojančius su dailininkui įprastais ramesnių spalvų ir formatų paveikslais. 1994 m. menininkas sukūrė seriją darbų, tapytų dideliu šepečiu. Retkarčiais dailininkas sukuria instaliaciją lyg prisiderindamas prie šiuolaikinio meno ritmo ir norėdamas išbandyti save “Angies” parodose (A.Vaitkūnas yra šios grupės narys nuo 1993 m.). Tačiau pagrindiniai jo kūrybos įrankiai ir medžiagos yra teptukas, drobė ir aliejiniai dažai. Ir net paskutinėje “Angies” parodoje 2002 metų pabaigoje Paveikslų galerijoje A.Vaitkūnas jau ne eksperimentavo, o pateikė įprastinę aliejinę tapybą.
Po trumpalaikių nukrypimų į šiuolaikinius projektus dailininkas sugrįžta prie tradicinės tapybos ir eksperimentuoja jos tradiciškumu. Kai kiti vis stengiasi atrasti “ką nors naujo”, A.Vaitkūnas bando nustebinti “senu”. Tai dailininko filosofija: “Išdrįsimas rodyti tuos pačius darbus gali būti drąsesnis už patį radikaliausią eksperimentą”. Autoriaus nuomone, nebūtina kurti naujas žaidimo taisykles, juk, pavyzdžiui, šachmatų žaidimas tuo ir įdomus, kad nesikeičia taisyklės.
Taigi A.Vaitkūnas sąmoningai “konservuoja” savo tapybą. Iš vienos pusės toks užsiangažavimas pasiteisina. Dailininkas gali nuosekliai, be blaškymosi koncentruotis savo įprastam darbui ir iki begalybės jį tobulinti. Be to, aliejiniais dažais dvelkianti parodų salė taip pat tampa intriga. Nervingi potėpiai, vienur ar kitur šmėkštelėjančios ryškios raudonos, geltonos spalvos iš pirmo žvilgsnio veikia kaip šoko terapija. Juo labiau kad ir parodos anotacijoje dailininkas sąmoningai pateikia daugiau gan padriko teksto apie tapybą, meną nei savo darbų paaiškinimo. Pradėjus gilintis į tokią ekspresyvią tapybą, išryškėja jos metodiškumas ir net tvarkingumas. Ekspresyvūs potėpiai yra dėliojami neatsitiktinai. Vienuose paveiksluose nervinga įtampa kuriama liejant storus horizontalius ir vertikalius potėpius, kituose - įstrižus, dar kituose spalvinius potėpius perbraukiant kitu teptuko galu. Tokiais vieno ar kito teptuko galo prisilietimais atkuriama ne tik tapymo natūroje nuotaika. Audringos mintys, išsiliejusios emocingais potėpiais perauga į spalvingus ir estetiškus tapybos darbus. Dailininko tikslas - atskleisti pačios tapybos grožį yra pasiekiamas.
Vis dėlto nuolat, tuo pačiu stiliumi tapant tuos pačius objektus kyla grėsmė sunuobodėti ir dailininkui, kaip kūrėjui, per anksti pasenti. A.Vaitkūnas deklaruoja klasikinės tapybos amžinumą. Tačiau tuo pat metu retkarčiais ištrūksta iš jos gniaužtų (jau minėti jo eksperimentai). Tik šiuolaikinio meno kontekste tradicinė tapyba gali vėl suskambėti naujai. Eksperimentai ir tradicijos gelbsti vieni kitus. O menas (žaidimas) tuo ir įdomus, kad retkarčiais jame pakeičiamos taisyklės.
