Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Arvydas šliogeris
2007-06-09
Jūratė KUZMICKAITĖ
Lietuvos įžymybės turi įvairių pomėgių: šaudyti Afrikoje dramblius, rūkyti kaljaną, kolekcionuoti degtukų dėžutes arba šveicariškus laikrodžius. Žinomo intelektualo, filosofo hobis originalesnis. Tai - saulėtekiai. Vilniuje, Pilaitėje, pro savo namų langus jis gali stebėti tekančią saulę ir sako, kad jau vien dėl to jam gyvenime labai pasisekė. Laime jis vadina ir rytus už miesto, gamtoje, kur saulėtekiai ypač jaudinantys. Jis juos fotografuoja ir mėgsta kompiuterio ekrane peržiūrėti nuotraukas. “Tai nepalyginamai geriau nei televizorius”, - sako profesorius Arvydas ŠLIOGERIS.
- Koks pats geriausias dalykas šiandieniniame Jūsų gyvenime?
- Atėjo vasara. Tai labai geras metas, nes kas antrą dieną galiu išvažiuoti iš Vilniaus, kurio aš nemėgstu.
- Kuo jis Jums nusikalto?
- Aš apskritai nemėgstu didelių miestų, man nesvarbu, Vilnius ar Kaunas. Net Klaipėda man per didelė. Iš prigimties esu valstietis. Gimiau Panevėžyje, bet tas mano Panevėžys tada buvo 30 tūkstančių gyventojų, ir gyvenome miesto pakraštyje, praktiškai kaime. Tėvai turėjo nedidelį ūkį. Tai ir vadinu save pasiklydusiu valstiečiu. Vilniuje gyvenu beveik 40 metų, bet nepripratau. Išeisiu į pensiją ir bėgsiu kur nors į provinciją.
- O kur dabar pabėgate iš miesto? Į kaimo sodybą, sodo namelį?
- Neturiu aš jokių sodybų ir sodo namelių. Sėdu į automobilį ir maunu kur nors prie Varėnos arba prie Ukmergės. Sustoju vaizdingesnėje vietoje, žvejoju, fotografuoju. Kam man sodyba? Tai yra kupra. Sodybą reikia prižiūrėti. O aš esu tinginys.
- Kai žvejojate, Jums svarbiau rezultatas ar procesas?
- Veikiau procesas. Bet jei upėtakiai visai neima masalo, truputį nuobodoka. Kita vertus, tada galiu padėti spiningą ir traukti iš kuprinės fotoaparatą. Gera fotografija toks pats vertingas laimikis kaip ir neblogas upėtakis.
- Maniau, kad intelektualai upėtakius žvejoja tik E.Hemingvėjaus knygose.
- Jų pilna ir Lietuvoje. Ir ne knygose! Kažkada buvau įsitikinęs, kad tai jau išnykusi žuvis, bet, pasirodo, yra daugybė upelių su upėtakiais. Gal jų ir neknibžda, bet sugauti įmanoma. Aš sugaunu.
- O sugrįžęs į Vilnių tampate protų žveju?
- Čia apie tai, kad skaitau filosofijos paskaitas? Na taip, skaitau. Vilniaus ir Pedagoginiame universitetuose.
- Ko mokote studentus?
- Šiek tiek orientuotis pasaulyje. Pamatyti bent kiek daugiau, nei rodo televizija ir reikalauja žmogaus funkcionieriška egzistencija. Juk mes visi esame funkcionieriai, tiek susitapatinę su savo funkcija, kad nieko aplink nebematome. O pasaulyje yra galybė nuostabių dalykų. Upeliai, žvaigždės, rūkai. Šaltas žvilgsnis į pasaulį. Aistrų tramdymas. Bandymas vengti įvairių šlykštybių, tarp kurių ir ta pati televizija, kurios aš nekenčiu. Ji mano metafizinis priešas.
- Jei apie funkcijas, su kuriomis susitapatiname, - su kokia susitapatinęs Jūs?
- Aš susitapatinęs netgi ne su viena funkcija. Esu profesorius, vadinasi, turiu profesoriaus kaukę. Esu akademikas, todėl turiu akademiko antpečius ir kaukę. Nešioju filosofo kaukę, man už tai moka pinigus. Kai važiuoju autobusu, būnu su keleivio kauke. Jei gyveni tarp žmonių, visą laiką dėvi kokią nors kaukę. Kitaip neįmanoma.
- Koks tampate likęs vienas su savimi?
- Joks. Visiškai joks. Vienatvė yra nuostabus dalykas. Kai į ją pabėgi, nebereikia jokių kaukių. Prieš ką jas dėvėti? Ar upelį, žuvį, beržą domina mano kaukė? Jiems juk tas pats. Kaukes mes užsidedame tik prieš žmones. Mūsų gyvenimas pasmerktas susidvejinimui - vienoks tu išeini į gatvę, kitoks būni ten, kur nėra nė vieno tave matančio žmogaus, tik debesys, medžiai, baravykai, upėtakiai. Ten tu gali nusiimti visas kaukes ir tapti niekuo. Yra tik toks pasirinkimas: arba tu esi kaukė, arba niekas.
- Kaip apibūdintumėte filosofo kaukę? Koks yra filosofas? Ar iš tikrųjų jis mąslus, paniuręs, intravertas?
- Filosofų yra įvairių. Kiek esu girdėjęs ar skaitęs apie didžiuosius mąstytojus, galiu pasakyti - dviejų panašių nebuvo. Nėra dviejų vienodų jų paliktų tekstų. Panašios gali būti tik vidutinybės. Didžiųjų filosofų tekstai yra ypatingi. Jie yra be kaukės, nuogi. Ir aš knygas rašiau be kaukės. Tada irgi būni vienas, ištirpęs, išnykęs kalboje. Nors kai kas kaip tik kalbą užsideda kaip kaukę.
- Politikai?
- Dažnai taip. Žmonės, žaidžiantys socialinius žaidimus.
- Kuris iš didžiųjų mąstytojų Jums artimiausias?
- Heraklitas. Graikas. Sokratas, irgi graikas. Ir dar keletas, kuriuos pažinau iš jų tekstų. Kitaip ir nenorėčiau pažinti.
- Bijotumėte nusivilti?
- Be abejo. Kai vietoje teksto atsiranda pats autorius, dažnai nuvilia. Tai natūralu. Todėl labai gerai, kad aš niekada nepamatysiu savo kambaryje Sokrato arba Heraklito. Jeigu tikėtume amžininkų liudijimais, jie buvo gana nesimpatiški tipai. Bet tai nesvarbu, man gi nereikia sėdėti su jais prie vieno stalo.
- Kokiomis savybėmis turi pasižymėti žmogus, kad Jums patiktų?
- Man patinka žmonės be savybių. Kaip aš sakau - žmonės be psichologijos, be jausmų ir be principų.
- Tokių būna?
- Būna. Sakykime, aš. Todėl tokie man ir patinka. Panašus visada ieško panašaus.
- Ką reiškia būti be principų?
- Tą ir reiškia: neturėti jokių principų.
- Sakėte, kad nemėgstate televizijos. Jei Jūs - be principų, tai už apvalią sumą neatsisakytumėte dalyvauti TV realybės šou, ar ne?
- Jokiu būdu! Man delikatumas neleistų, pavadinkime taip. Tokie dalykai mane atstumia fiziologiškai. Tai tas pats, kaip valgyti porus ar panašias žoles, kurias labai mėgsta mano žmona, o aš negaliu pakęsti. Visokie realybės šou man kelia fizinį šleikštulį. Kaip aš galėčiau ten dalyvauti?
- O išduoti draugą, būdamas be jausmų ir principų, galėtumėte?
- Kuo čia dėti jausmai ir principai? Tai tiesiog fiziologija. Į tokius dalykus reaguoja mano kūnas - šleikštuliu, atmetimo reakcija. Taip aš reaguoju ir į tekstus ar paveikslus. Tarkime, koks nors Sauka. Prieinu prie jo paveikslo ir man norisi vemti. Tai kodėl turėčiau į tokį kūrinį žiūrėti? Aš nežiūriu. Kaip nevalgau kalafiorų ir nežiūriu televizoriaus su kniaukiančiomis mergšėmis ar besistaipančiu Valinsku.
- Ar atmetimo reakcija būtų ir išgirdus kokios nors partijos siūlymą dalyvauti jos veikloje?
- Taip, nes tai jau išbandžiau ir pajutau lygiai tokį patį šleikštulį. Aš juk esu vienas Liberalų sąjungos kūrėjų. Kartu su bičiuliais šią partiją įkūrėme, turėjau garbės joje būti metus, netgi buvau vienas iš lyderių. O paskui pajutau šleikštulį. Supratau, kad esu visiškai nepartinis žmogus. Nesakau, kad būti nepartiniam, mano principas. Tai ne principas, tiesiog būti partiniam man nepatinka. Kai negaliu kalbėti, ką noriu. Arba reikšti simpatijas žmogui, politikui, kurį partija nusprendė laikyti savo priešu. O jei jis man patinka? Šiaip partijos yra gerai, jos reikalingos ir taip toliau, bet tai - ne man.
- Esate individualistas?
- Nežinau. Nemanau. Nors žiūrint, ką reiškia toks klausimas. Jei tai, ar man patinka būti vienam, tada atsakau “taip”. Aš - vienišius. Bet vienišius nėra individualistas. Priešingai. Vienišiai kartais būna įaugę į pasaulį taip radikaliai, kad... Tai gali būti žmonės, labai intensyviai atsivėrę ir žmonėms, ir daiktams.
- Ar Jums vienam nebūna liūdna? Arba nuobodu.
- Visko būna. Ir nuobodu, ir kartais liūdna. Bet juk tai tik nuotaikos. Jos dažnai svyruoja. Bet jei visas jas apibendrinčiau, išeitų, kad vienam man vis dėlto linksmiausia.
- Kodėl?
- Tada aš mažiausiai pavargstu. Su žmonėmis mane apima nuovargis, reikia daug šnekėti... Kai būni vienas, turi didžiulį privalumą: tu gali tylėti. Žmogui, kuris užsidirba duoną kalba, tyla yra didžiulis džiaugsmas. Paskaitos, seminarai, visos parašytos knygos... Kiek žodžių. Nepadoriai daug, sakyčiau. Ne, tylėti yra tikra palaima. Mano svajonė - sulaukti laiko, kai galėsiu nebekalbėti. Arba kalbėti minimaliai: “Eikim pavalgyti, išsimaudykim, žiūrėk, saulutė šviečia.” Tik tiek. Man tai būtų ideali būsena.
