Taip apynį apdainuodavo senovės lietuviai, o dabar šis naudingas augalas nepelnytai pamirštas  

Apyniai pasaulyje žinomi nuo VIII amžiaus. Buvo laikas, kai nuotakas Lietuvoje vainikuodavo apyniais, kol jų neišstūmė atėjūnė rūta. Tai aukščiausias žolinis augalas Lietuvoje. Per metus jis gali išaugti net iki 14 metrų. Tad apyniai itin tinka pavėsinėms, kitiems sodo statiniams, negražioms tvoroms apželdinti. Šį sparčiai augantį augalą naudoja alaus, šampūnų, kremų, losjonų, muilo gamintojai, farmacininkai. Puikios jo gydomosios savybės nuo seno žinomos liaudies medicinoje.  

Reta apynių kolekcija  

VDU Kauno botanikos sode apynių kolekcija užima 8 arus. Dabar, kai pats metas rūpintis atramomis apyniams, Vaistinių ir uoginių augalų laboratorijos jaunesnysis mokslinis darbuotojas Kęstutis Obelevičius, rašantis disertaciją apie apynius, kiauras dienas praleidžia apynyne.

Jaunas mokslininkas norėtų sugrąžinti buvusią lietuviškų apynių šlovę (Bavarijos aludariai iki šiol Lietuvos ankstyvuosius augina), tačiau kol kas čia auginami šie augalai reikalingi tik vaistininkams. Kodėl taip atsitiko?

“Lietuva praeityje garsėjo apyniais. O dabar vietiniai aludariai perka pigią ir nekokybišką žaliavą iš Kinijos ar Ukrainos, nes vokiška ar čekiška, matyt, yra per brangi. Kaip ir lietuviška”, - aiškino K.Obelevičius.

Jei valstybė padėtų apynių augintojams, nereiktų aludariams įsivežti prastokos žaliavos. Juk sovietmečiu Kauno botanikos sode buvo 1 hektaras apynių. Tokiame plote užaugdavo 2 tonos žaliavos, kurią nupirkdavo “Ragutis”. Dabar 8 arų plote auginami net 31 veislės apyniai. Ši kolekcija yra vienintelė Baltijos regione. Čia auginami apyniai nepurškiami jokiais chemikalais.

Jei jūsų sodyboje dar nėra lietuviškų apynių - paskubėkite. Mat jau visai baigiasi jų sodinimo laikas. Visą vasarą jie tarnaus kaip žalia sodybos skraistė, o rudenį, nurausvinti ir nuauksuoti šalnų, trauks žvilgsnį. Tačiau vertingiausia šio augalo dalis - kepurėti spurgai, kurie raškomi žalios spalvos (parudavusieji yra beveik beverčiai).  

Sodinimas ir priežiūra  

Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį, tačiau dar galima suskubti įveisti sodyboje apynių. Kereliai sodinami vienas nuo kito kas 1,5-2 metrai į 60x60x60 dydžio duobes, kurios užpildomos lygiomis pūdinio ir iškastos žemės dalimis sumaišytu mišiniu. Kai stiebeliai pasieks 50-60 cm ilgį, jie pradės vyniotis. Vėliau, jei reikia, pririšami prie atramų. Į vielos tinklo tvorą jie patys įlips. Kai stiebeliai paaugs iki 2-3 metrų aukščio, kiekvieną kerelį reiktų patręšti azoto trąšomis. Iš vieno kero leistina augti 3-4 stiebams.

Apyniai pradeda derėti antrais augimo metais. Spurgai subręsta rugpjūčio - rugsėjo mėnesiais, priklausomai nuo veislės. Tik apynojams nuvytus, jie nupjaunami ir pašalinami, nes maždaug iki spalio vidurio jie kaupia maisto medžiagas.

Nuraškyti spurgai džiovinami tuoj pat, paskleidžiant juos plonu sluoksniu nesaulėtoje, vėjo perpučiamoje patalpoje.  

Sveikatos talkininkas  

Kauno botanikos sodo Vaistinių ir uoginių augalų laboratorijos vedėja dr. Ona Ragažinskienė primena apynių augintojams, kad šio augalo spurgai - puikus vaistas nuo nemigos. Tereikia po galva pasidėti pagalvėlę, prikimštą džiovintų apynių spurgų. Pravers jie ir dirgliems žmonėms, kuriems patariama porą kartų per savaitę pagulėti šiltoje vonioje, į kurią būtų įpilta apynių spurgų nuoviro (į stiklinę karšto vandens dedamas šaukštas džiovintos žaliavos ir laikoma termose apie 20 min., tačiau voniai, suprantama, reikės gerokai daugiau nuoviro). Reiktų šį nuovirą ir gerti, bet ne ilgiau kaip dvi savaites.

O.Ragažinskienė sako, kad dėl apynių spurgų nuoviro vartojimo dozių reiktų pasitarti su gydytojais ar vaistininkais, dirbančiais homeopatijos vaistinėse. Mokslininkė tvirtina, kad šis nuoviras ne tik ramina nervų sistemą, gydo nemigą, bet ir gerina virškinimą, šlapimo išsiskyrimą, mažina skausmus ir traukulius, turi kitų gydomųjų ir profilaktinių savybių. Tačiau negalima nuoviru piktnaudžiauti, nes nuo ilgalaikio jo vartojimo gali atsirasti alergijų, pašlyti nervų sistema, susilpnėti lytinė potencija, sutrikti inkstų veikla.

Štai kokių savybių turi šis senas lietuviškas augalas, kuriame, anot garsiosios Lietuvos vaistažolininkės Eugenijos Šimkūnaitės, glaudžiai persipynė žemės stiprybė, žalčio gajumas, šildančios saulės meilumas.