Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Aleksandras IVANAUSKAS
2004-06-05
Jūratė KUZMICKAITĖ
Kai grupė “Rondo” uždainuoja “Netikėk, ką priešai suoks...”, pristatyti jo kaip žinomo šios grupės muzikanto nebereikia. “Rondo” dainos jau spėjo išauginti kelias klausytojų kartas. Jis nesutinka vadintis grupės vadovu. Sako - mes visi lygūs, ir visų keturių žodis vienodai svarus. Vis dėlto jį vadina lyderiu. Nors, pakalbėjus su šiuo odiniais drabužiais vilkinčiu 46 metų vyru, neišgirsi jokios autoritariškos gaidelės. Pažįstami jį vadina tolerantišku, draugišku, pareigingu. Jis ištikimas savo grupei, savo muzikai ir savo klausytojams. “Tikiu, kad publika mus myli”, - kalba trečios kartos kaunietis, grupės “Rondo” muzikantas Aleksandras IVANAUSKAS
- Ar tai, kad daugiau nei tris dešimtmečius esate muzikantas, reikia vadinti išsipildžiusia svajone, ar lemtingu atsitiktinumu?
- Žinoma, kad svajonės išsipildymu. Visuomet norėjau būti muzikantas. Kai man buvo 13 metų, tėvai gimtadienio proga padovanojo gitarą. Aš taip norėjau groti, kad per vieną dieną išmokau visus akordus ir net tris dainas. Žinoma, pirštai tai buvo kruvini...
- Jūsų muzikanto karjera prasidėjo mokykloje?
- Be abejo. Grodavome mokyklos šokiuose. Gitaristų tada buvo daug, bet nė vieno grojančio boso gitara. Nutariau, kad ja grosiu aš. Tai kai paėmiau į rankas boso gitarą, taip ir nepaleidžiu jos jau per 30 metų.
- Kaip atsidūrėte “Rondo” ansamblyje? Ar tuomet jis dar vadinosi “Brolių Tautkų ansambliu”?
- Ne, jau buvo “Rondo”. Aš atėjau 1984-aisiais, kai šis grupės pavadinimas buvo sugalvotas ir patvirtintas. Atėjau į garsią visoje Lietuvoje grupę. Mane priėmė labai draugiškai.
- Prisimenate “prirašymą”?
- Nelabai (Juokiasi).
- Ar tai reiškia, kad jis buvo itin audringas ir neblaivus?
- Ne, tai reiškia, kad jis greičiausiai buvo gana kuklus. “Rondo” visuomet buvo labai tvarkinga vyriška muzikantų kompanija. Jokių girtuoklysčių iki sąmonės netekimo, jokių užsitęsusių “tusovkių”. Tvarka, disciplina, darbas, pagarba grupei ir publikai. Mes tokie.
- Kodėl jūsų grupę vienas po kito paliko jos lyderiai - Gintautas ir Alvydas Tautkai?
- Nežinau, ar verta apie tai kalbėti. Tiesiog taip pasisuko gyvenimas, įvairios asmeninės aplinkybės. Visų jų net nežinau, todėl nenorėčiau pradėti improvizuoti.
- Ar Tautkų pasitraukimas buvo didelis smūgis “Rondo”?
- Tai buvo tikras smūgis. Skaudus. Grupei netekti lyderių visada sunku. Tautkai buvo puikūs muzikantai, vadybininkai, dainų kūrėjai ir vokalistai. Taip, tai buvo didelė netektis.
- Kaip “Rondo” įveikė tą krizę?
- Pamažu įveikėme. Turėjome įveikti. Vietoje Tautkų grupėje atsirado kitų gerų muzikantų. Apskritai per visą “Rondo” egzistavimą grupėje nebuvo nė vieno prasto muzikanto. Visi jie puikūs. Ir kaip žmonės - nuostabūs. O muzikantui labai svarbu būti geru žmogumi. Ir ginkdie nesusirgti žvaigždžių liga.
- O Jūs ar turėjote ir tebeturite imunitetą šiai ligai?
- Žvaigždžių liga, sakyčiau, visų pirma gresia jauniems muzikantams. Tai natūralu - kiekvienas jaunas atlikėjas mano, kad jis yra geriausias. Jei taip nemanytų, galbūt iš viso nepradėtų koncertuoti. Bet mane ši liga kažkaip aplenkė. Net nežinau, kodėl. Gal kad esu labai savikritiškas? Visuomet gerai žinau, ką darau blogai, ir visuomet tai pripažįstu. Na, čia aš apie muziką...
- Nemuzikiniame gyvenime esate kitoks?
- Hm. Tiesą sakant, ne kitoks. Savikritiškas. Labai paprastas. Jokių įmantrių modelių automobilių, jokių madingų dizainerių kurtų drabužių. Jei man reikia kelnių ar batų, nueinu į parduotuvę ir nusiperku. Nemėgstu, kai žmonės manimi pernelyg domisi, nemėgstu atkreipti dėmesį į save. Nemėgstu nei bohemiškų, nei vadinamųjų aukštuomenės vakarėlių. Jei tik yra galimybė atsisakyti, visuomet atsisakau.
- Bet tokiuose vakarėliuose muzikantai visuomet laukiami, ar ne? Ir moterims jie patinka, sako...
- Ir aukštuomenės, ir neaukštuomenės damoms patinka tie, kuriuos rodo per televizorių, kurių nuotraukas galima pamatyti žurnale. O jei tas žmogus gali pasakyti keletą protingų frazių, tai pasisekimas iš viso garantuotas. Tai galioja ir menininkams, ir politikams, ir sportininkams. Pasisekimo paslaptis paprasta - būk žinomas. Nors būna ir išimčių. Pavyzdžiui, aš nesu labai patinkantis moterims. Jei kas nors pasakytų, kad esu populiarus tarp moterų, sakyčiau - nesąmonė.
- Jei gautumėte moteriška rašysena parašytą laišką, kuriame prisipažįstama, kad myli, nepatikėtumėte?
- Ne. Nepatikėčiau. Todėl, kad taip negali būti. Niekada jokio nepažįstamosios laiško su prisipažinimais nesu gavęs.
- O kiek este girdėjęs nerašytinių prisipažinimų? Ir kiek kartų tuos žodžius ištarėte pats?
- Koncerto pabaigoje klausytojams aš visuomet pasakau: mes jus mylime. Ir tai yra tiesa.
- Išsisukinėjate.
- (Juokiasi). Klausytojai tuo tikrai tiki. Ir, manau, myli mus. Nes mes jiems koncertuojame, grojame, dainuojame iš visos širdies. Mes nedemonstruojame savo sceninių kostiumų, šukuosenų, makiažo. Mes labai nuoširdūs. Ir mėgstame savo muziką. Žmonės tai jaučia.
O moterys... Ką galiu apie jas pasakyti? Tik gerai arba nieko. Jos yra gyvenimo puošmena.
- Kelios moterys puošia Jūsų gyvenimą?
- Gyvenimą puošia visos moterys. Bet kai kurios ypatingai. Muzikanto gyvenime jos svarbios... Devyniasdešimt procentų pasaulyje sukurtų dainų yra apie meilę. Tokia statistika.
- Kokia vieta muzikanto gyvenime tenka vyriškai draugystei?
- Labai garbinga vieta. Tai vienas svarbiausių dalykų. Pasakysiu atvirai: pats maloniausias, pats geriausias laiko praleidimas - kai susirenka seni draugai. Tada pasišnekame apie viską gyvenime. Aš net nežinau, iš kur atsiranda tų temų... Juk tiek bendrauta, tiek kalbėta, o vis tiek šnekos niekada nepritrūksta. O ir šiaip - jei per dieną 40 minučių nepakalbi su draugais nors telefonu, tai jau ne diena.
- Jūsų draugai - muzikantai?
- Dauguma - taip, bet yra ir verslininkų, ir bankininkų.
- Ar rokenrolo atlikėjas, mūvintis odinėmis kelnėmis, gerai jaučiasi tarp kostiumuotų bankininkų?
- Puikiai. Aš neinu pas juos prašyti kredito. Mes susitinkame atsigerti kavos ar alaus, pakalbėti apie šeimą, gyvenimą. Bičiuliškiems santykiams paradinės uniformos nereikia. O kostiumo aš nevirškinu nuo jaunystės. Kai tenka taip apsirengti - o tai nutinka gal kokius du kartus per metus - jaučiuosi lyg baslį prarijęs.
- Ar Jūsų spintoje kabo kaklaraištis, kurį galėtumėt pavadinti “savotiškai mėgstamu”?
- Aš neturiu nė vieno kaklaraiščio. Ne, kaklaraištis yra tragedija... Aš jo net užsirišti nemoku. Geriau pakalbėkime apie odines striukes. Jų turiu keturias. Labai mėgstu odą.
- Ką dar mėgstate?
- Savo bosinę gitarą. Turiu labai gerą instrumentą. Kai nuvažiuojame koncertuoti, laukiu nesulaukiu, kada galėsiu išsiimti gitarą iš dėklo, persimesti per petį diržą ir pradėti groti. Tai gero instrumento teikiamas džiaugsmas. Dar mėgstu, kai mano automobilis tvarkingas. Negaliu pakęsti, kai kas nors jame barška, tarška. Iš karto važiuoju rodyti meistrams. Labai mėgstu punktualumą. Be galo vertinu žmones, kurie laikosi duoto žodžio. Ir pats stengiuosi laikytis. Mūsų darbe būna: susitariame dėl koncerto, o paskui gauname kitą pasiūlymą - tuo pačiu laiku, bet už geresnį honorarą. Mes net nesvarstome. Važiuojame ir koncertuojame ten, kur pažadėjome. Dėl didesnių pinigų savo žodžio neatsisakysime, taip “Rondo” niekada nepasielgs.
- Kada Jums prigijo pravardė Fara?
- O, seniai. Regis, ji lydi mane visą gyvenimą. Gal taip mane ėmė vadinti dar pradinėje mokykloje? O gal dar anksčiau, neprisimenu. Aš net nežinau, kodėl tapau Fara. Ši pravardė neturi nieko bendro nei su mano vardu, nei su pavarde, nei su kokiu nors įvykiu. Esu Fara, ir tiek. Mane Fara vadina visi - kolegos, draugai, žmona. Na, vaikai tai vadina tėvu, bent jau į akis. Bet kai manęs nėra šalia, jie sako: “O tu pažįsti Farą? Tai mano tėvas”.
- Jūsų vyriausiasis sūnus garbingai tęsia muzikantų dinastiją, tik kiek kitokio žanro, tiesa?
- Jei apie mano vyriausiąjį sūnų, tai taip, jis yra vienas geriausių Lietuvos didžėjų - DJ Marius Ivanoff. Jam - 25. Dar turiu 22 metų Jurgitą ir 16 metų Beną, reperį.
- Ir nė vieno gitaristo?
- Nė vieno. Ką gi, kiekvienas pasirenka savo kelią. Visi mano vaikai bandė kažkuo groti, bet gitara reikalauja labai daug darbo, laiko, kantrybės. Negalėjau jų versti.
- O ar klausydamasis savo sūnų kartos muzikos nepasijuntate kaip dinozauras su bosinės gitaros akordais ir senąja gerąja rokenrolo dvasia?
- Žmonės, sekantys mūsų grojimą, negali nepastebėti, kad mes nestovime vietoje, mes keičiamės. Keičiasi ir skambesys, ir ritmika. Stengiamės, kad “Rondo” melodingumas ir dainingumas išliktų, bet savo melodijoms paieškome madingesnių “drabužių”. Man patinka tai, ką mes grojame. Ir mūsų publikai patinka. Kitaip negrotume.
- Ar tiesa, kad esate labai jautrus?
- Taip. Bet dabar, kai ką tik baigėme įrašyti naująjį savo albumą “Bravo”, jaučiuosi toks nepažeidžiamas, lengvas, atsipalaidavęs. Geras jausmas po 3 mėnesių juodo darbo. O albumas išėjo labai šaunus, galbūt pats geriausias iš visų “Rondo” albumų.
- Kalbama, kad skaudžiai reagavote, kai TV projekte “Nacionalinė Muzikos Lyga” pralaimėjote Edmundui Kučinskui.
- Pralaimėti visada skaudu. Bet kai pagalvoji - ką reiškia mūsų pralaimėjimas Kučinskui palyginti su “Žalgirio” pralaimėjimu Izraelyje? Nulis. Pagaliau, Edmundui ne gėda ir pralaimėti.
- Ar Jūsų muzikinėje karjeroje buvo akimirkų, kai Jums buvo gėda groti?
- Gėda groti? Neįsivaizduoju. Mes mylime savo publiką. Vienodai grojame žmonių pilnam stadionui ir salei su keturiais klausytojais.
- O “Rondo” niekada nekvietė groti, pavadinkime, neaiškios reputacijos žmonės?
- Visko buvo. Ant kaktos neparašyta, bet nutuokti įmanoma. Ką aš galiu pasakyti? Jokių problemų nebuvo. Tie žmonės juk susirinko švęsti jubiliejaus, linksmintis, šokti, o ne muštis ar šaudytis. Mes ne prokurorai, mes - muzikantai.
- Taigi jausmas “nekyla rankos groti” Jums nepažįstamas.
- Nebent teoriškai. Būna kartais... Chamas ir Afrikoje chamas, bet su tokiais susiduriame labai retai, tokių kompanijų ir klausytojų stengiamės vengti.
- Į Jus niekada niekas nėra paleidęs butelio, kaip į “Biplanų” vokalistą Kauno miesto dienų koncerte?
- Tai tragedija. To, kuris metė tą butelį ir sužalojo muzikantą, negalima vadinti žmogumi. Ne, aš tikrai netikiu, kad sveikos psichikos žmogus galėtų taip pasielgti. Nebent beviltiškai girtas. O į mane niekad nepataikė. Gal metė, bet aš nemačiau (Juokiasi).
- Ką darytumėte, jei pamatytumėt?
- Garsiai paskelbčiau per mikrofoną ir praneščiau žiūrovams, kad dėl šio incidento nutraukiame koncertą. Manau, publika jau pati jam paaiškintų, kas ir kodėl.
- Ar visus savo poelgius iš anksto apgalvojate?
- Mano charakteris toks, kad aš iš pradžių pasielgiu, o paskui imu mąstyti, ar vertėjo. Man patinka naujovės. Visi žino, kaip važiuoja “Mercedes” ar BMW. Ir aš žinau, bet man reikia patikrinti, kaip bus su “Kia” ar “Subaru”. Taip ir su mobiliaisiais telefonais. Arba su rinkimais: o kaip bus, jei imsime ir išrinksime tą partiją arba tą kandidatą į prezidentus? Taip, anas patikimas, žinomas, bet man knieti sužinoti, ką gali kitas.
- Ar esate nusvilęs taip eksperimentuodamas?
- Be abejo. Ir su mašinom, ir su telefonais. Tik su politikais dar ne, nes tie, už kuriuos balsavau, dar niekada nelaimėjo.
- O Jūs, kaip žinomas muzikantas, ar gavote pasiūlymų papuošti kokį nors partinį sąrašą? Šou pasaulio atstovai dabar juk taip medžiojami.
- Buvo tokių pokalbių. Bet aš laikau save per daug jaunu ir nepatyrusiu politikai. Ten veikia kiek kitokie dėsniai nei aš pripratęs. Du kartus mane bandė įtraukti į sąrašą, bet aš nutariau verčiau dar pagroti.
