Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Akmenyje įamžintas meilės menas
2004-01-17
Iš Agros, šalia kurios iškilęs vienas gražiausių pasaulio statinių - Tadž Mahalio mauzoliejus, patekti į kitą architektūros įžymybę - Kjadžuracho induistines meilės šventyklas reikia kone visos dienos. Pirmiausiai iki nediduko Džansi miestuko teks važiuoti traukiniu, po to persėsti į autobusą ir dar maždaug keturias valandas dardėti siauroku asfaltuotu keliu.
Indiškasis Rytų ekspresas
Ar žinote, ką reiškia Indijoje važiuoti traukiniu? Prieš kurį laiką tokią savo kelionę yra labai vaizdžiai aprašiusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Nesinori atgrasinti abejojančiųjų - keliauti ar nekeliauti po Indiją, tačiau europiečiams tai primena košmarą, kurį iki tol jie regėjo tik sapnuose. Nieko nuostabaus, kad užsienio turistų tokiais traukiniais nevežioja, nebent kas nors pats užsimanytų pasimurkdyti egzotikoje.
Svarbiausia stoties perone kaip nors apsiginti nuo prekeivių ir elgetaujančiųjų. Tai nėra labai lengva. Sustojame glaudžiu rateliu, kūnas prie kūno, rodos, nė uodas neprasiskverbs. Už nugarų likę indai vis vien baksnoja rankomis, kažką kalba, siūlo, nors niekas neatsigręžia. Staiga viena jauna moteris pajunta, kad jau kažkas valo jos batus. Jokie atsisakymai, kad to nereikia, nepadėjo. Kai viskas buvo baigta, valytojas dar pareikalavo nemenko atlyginimo. Veltui tikinta, kad batų valyti jo niekas neprašė ir netgi tam buvo priešintasi. Suteikta paslauga - mokėk. Tuo tarpu atpūškavo ir mūsiškis traukinukas. Viduje vaizdelis nelabai koks, minkštos sėdynės aptriušusios, dažai daug kur atsilupinėję. Užtat vagone oriai vaikšto uniformuoti stiuardai, vaišina kava, arbata, gaiviaisiais gėrimais, o vėliau ir pietumis. Kuo ne garsusis Rytų ekspresas?
Viduramžių paveikslėlis
Išlipome nedideliame dulkiname Džansi miestelyje. Toliau laukė kelionė autobusu. Jau gerokai įdienojus pasiekėme gana įdomų viduramžių miestą, keistoku Orčos pavadinimu. Taip Indijoje šaukia arklius. Apsamanoję, pajuodę nuo laiko pastatai, šventyklos ir rūmai atrodo apleisti, palikti likimo valiai. Tačiau po juos nuolat karstosi į bokštus ir bokštelius dešimtys turistų. Nuo viršaus atsiveria įspūdinga panorama.
Daugelis tobulos architektūros miesto statinių primena senus, romantizmu dvelkiančius paveikslus. Pasijunti lyg ir ne Indijoje, o kažkur Ispanijoje ar dar kur nors. Prie nusekusios upės stūkso dar keletas įspūdingų viduramžių statinių. Jauna indė, kone iki kelių įbridusi į vandenį, skalbia. Jai visai nė motais, jog šalimais turistai spragsi aparatais, dūzgina kameromis. Šalimais - mirusiųjų deginimui skirta pakyla. Sako, jog būtent šį viduramžių miestą savo knygoje “Kelionė aplink žemę per aštuoniasdešimt dienų” mini įžymusis fantastas Žiulis Vernas.
Mokykla - skulptūrose
Kjadžuracho induistines meilės šventyklas pasiekiame tik kitą rytą. Į šį nedidelį miestuką jau keli šimtmečiai traukia viso pasaulio piligrimai. Didžiulėje gražiai tvarkomoje teritorijoje stūkso neįprasti mūsų akiai kūgio formos kupolai - vienas, antras, trečias, ketvirtas, ištisas kompleksas. Jis pastatytas 950 - 1050 metais. Reginys tikrai pasakiškas, netgi dar nematant įžymiųjų erotinių bareljefų. Sakoma, jog šioje vietoje apsilankiusiam keliautojui būtinas tam tikras nusiteikimas, kitaip jam meilės šventyklų skulptūros gali pasirodyti paprasčiausia atvira pornografija. Pasak indų, čia žmonės lyg veidrodyje pamato savo sugebėjimą mylėti.
Šventyklų skulptūrų formos yra tiesiog tobulos. Atrodo, ims staiga ir sujudės kuri nors figūra. Skulptoriui puikiai pavyko atkurti jaunų kūnų vingius, jų grakštumą, o dažnai net veido išraišką. Gidas vis primindavo, kad meilės scenas vaizduojančiomis skulptūromis reikia grožėtis, pasisemti įkvėpimo, o ne droviai nusukti akis į šoną. Kaip vyras ieško mylimosios kūne Dievo duoto taško, galima pamatyti visuose keturiuose šventyklų ansambliuose. Tačiau tokiomis meilės pozomis, kokios pavaizduotos ant šventyklų sienų, kaip teigia žinovai, taip paprastai nesusirangysi. Tai dažniausiai būna turistų ir gidų aptarinėjimo objektas. Prieš kurį laiką čia apsilankę amerikiečiai, sako, tvirtino, kad normalus žmogus niekad nesugebėtų to padaryti ir kad skulptoriui tikriausiai pozavo gimnastai. Tačiau reikia turėti galvoje tai, kad indai savo kūną lavina nuo mažens.
Šokiruojančios scenos turistų nepiktina
Kai kurios skulptūrose įamžintos vyrų ir moterų pozos tokios, kad ir be patarnautojų jie neišsiverčia, besimylintys neretai yra iš abiejų pusių palaikomi rankomis. Meilė - tai ne tik jausmas, bet ir išmintis, ir mokslas, ir religija, teigia indai. Čia pat galima pamatyti ir bene skandalingiausią bareljefų motyvą - vyro kopuliaciją su arkliu. Erotinių skulptūrų ant šventyklų sienų tiek daug, kad jų apžiūrinėjimas pamažu pradeda pabosti. Daugelis erotinių motyvų, gražuolių, drakonų, kentaurų kartojasi, pajunti tam tikrą monotoniją. Nedidelėje šoninėje šventyklėlėje kukliai įamžintas architektas su mokiniais.
Viena šventykla tebeveikia, kitose taip pat deginamos žvakutės, sėdi šventikai ir augaliniais dažais pažymi priėjusiųjų prie jo kaktas. Čia pat ir aukų dėžutė, po šventiko prisilietimo praeiti pro ją nieko neįmetus lyg ir nepatogu. Ekskursiją gerokai pagyvina stogais ir sienomis besikarstančios beždžionės. Joms nesvarbu niekas - nei būriai turistų, nei šventyklų šedevrai.
Ekskursijas siūlė rengti pavakare
Palyginti su Deliu ir kitais Indijos miestais, Kjadžurachas gana švarus ir žalias. Meilės šventyklų teritorija skęsta žydinčiuose krūmuose ir gėlėse. Žvelgiant į visą šį kompleksą iš toliau, atrodo, tarsi jis būtų įsikūręs kažkokiose sukultūrintose džiunglėse. Miestelį supa kalnai, kuriuose kasami deimantai. Apsilankius šventyklose, išeiti iš jų teritorijos nesinori. Tradicinius Indijos kvapus, sumišusius su įvairiausiais prieskoniais, nenusakomais smilkalais, čia atmiešia iš kalnų plūstanti gaiva ir žydinčių gėlių ir krūmų aromatas.
Pasibaigus ekskursijai mūsų gidas Džeimsas vis kartoja: gaila, kad dar ne vakaras ir įkvėpti meilės šventyklų skulptūrų pamokų poromis atvykę turistai negalės pulti į viešbučio lovas. Jo įsitikinimu, meilės šventyklas reikėtų apžiūrinėti tik pavakare, kad prieš naktį turistai turėtų laiko švelniems apmąstymams. Ir ne tik.
