Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
”Fricų fricas iš Partizanų gatvės
2006-08-19
Žilvinė PETRAUSKAITĖ
Kaunietis aktorius Algimantas Masiulis, filmuodamasis intriguojančiame estų dokumentininko Arbo Taminsaro filme “Naciai ir blondinės”, dalyvavo nuvainikuojant kino mitą apie vaidmens ir jo kūrėjo tapatumą
Jaunosios kartos estų dokumentininkas Arbo Taminsaras (Arbo Tamminsaar) žiūrovams ketina priminti vieną nerašytą sovietinio kino tradiciją - nacių vaidmenims kviesti Baltijos šalių aktorius. Savo filmo jis neįsivaizduoja be kauniečio aktoriaus Algimanto Masiulio, sovietų filmuose apie Antrąjį pasaulinį karą suvaidinusį daugiausiai didelių vokiečių vaidmenų.
Penkios kameros sekė kiekvieną žingsnį
Praėjusį savaitgalį Edolės pilyje Latvijoje buvo filmuojamos dokumentinio filmo, kurio darbinis pavadinimas - “Naciai ir blondinės”, masinės scenos. Į XIII a. pilį, sovietmečio kino juostose apie karą dažnai virsdavusią “nacių irštva”, buvo sukviesti aktoriai iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kadaise vaidinę įvairaus plauko bei laipsnio vokiečių karininkus. Į Kuldygos apylinkėse stovinčią pilį vyko septyni lietuvių aktoriai: Algimantas Masiulis, Vytautas Tomkus, Vidas Petkevičius, Algimantas Paulavičius, Rimantas Morkūnas, Romas Ramanauskas ir Vaiva Mainelytė. Iš Latvijos ir Estijos atvyko dar apie 20 aktorių.
Juodais limuzinais atvežtus aktorius (“Visi jie - jau nejauni”, - konstatavo A.Masiulis) pasitiko lapų girlianda apjuostas užrašas ant centrinio Edolės pilies įėjimo “Pirmasis ideologinio fronto veteranų susitikimas”. Ant fasado dar pleveno dvi plačios raudonos juostos, kuriose puikavosi nacių naudota simbolika - hakenkroicas: svastika baltame apskritime. “Sugužėjusius vidun pasitiko Antrojo pasaulinio karo metų muzika: daugiausia vokiškos dainos ir maršai”, - pasakojo A.Masiulis. Kol aktoriai klausėsi “Gala koncertu” pavadinto Marto Sanderio vadovaujamo džiazo orkestro “Swing Swindlers” pasirodymo ir tarpusavyje šnekučiavosi, net penkios kameros vienu metu sekė kiekvieną aktorių pašnekesį, judesį, žvilgsnį. “Negirdėta prabanga - 5 kameros!” - kaunietis aktorius vis dar negali atsigauti nuo jam lig tol filmavimo aikštelėse nematytos brangios technikos kiekio. Filmo režisieriaus A.Masiulis susirūpinęs paklausė, ar tai nekvepia bankrotu. A.Taminsaras ir prodiuseris Jakas Kilmis šypsojosi: “Kaip nors išsiversime”.
Šventė baigėsi manų koše
Po koncerto prasidėjo antroji vakaro dalis, kurioje, A.Taminsaro sumanymu, buvo pagerbti Baltijos šalių aktoriai, sovietų kine sukūrę daug įsimintinų ir labai įtikinamų nacių karininkų vaidmenų. Savaime suprantama, kad sovietmečiu už šiuos vaidmenis negalima buvo tikėtis prizų ir apdovanojimų - kaipgi išskirsi fašistą vaidinantį aktorių?
Improvizuotuose “fašistiniuose Oskarų apdovanojimuose” prizais įvertintas geriausio “nacistinio žvilgsnio” autorius, “fašistų šaulys”, “sniego karalienė” ir kitos kokybės, realizuotos kino juostoje. Juozui Budraičiui paskirtas prizas “už geriausią fašistinį humorą”, o A.Masiulis į sceną atsiimti apdovanojimo - keletą kilogramų sveriančio riedulio su metalo rankena - lipo dukart. Jis “Nybelungų žiedu” pavadintoje nominacijoje apdovanotas kaip “Sovietų sąjungos fašistas nr.1” - daugiausiai didelių vokiečių karininkų vaidmenų sukūręs aktorius.
Antrasis prizas A.Masiuliui įteiktas už šiems vaidmenims suteiktas žmogiškąsias savybes. “Apsidžiaugiau, kad antrasis akmuo su rankena buvo mažesnis”, - juokėsi aktorius, kurio prizai į Kauną dar neatsiųsti.
Ką simbolizavo keistokos išvaizdos prizas? “Manau, kad nieko, tiesiog juokus krėtė”, - svarstė A.Masiulis ir pridūrė, kad absurdiška prizų išvaizda atitinka pagrindinę filmo kūrėjų mintį: karas yra absurdas.
Šventė Edolės pilyje baigėsi “nacių veteranų susitikimo” stiliumi. Svečiai buvo palydėti į kambarius, kuriuose išvydo kariškas loveles.
Jose pernakvoję, iš ryto buvo pavaišinti manų koše su uogiene, kurią iš kariškos virtuvės dalijo, anot A.Masiulio, dvi simpatiškos nacių damos. O išvykdami namo gavo dovanų po kompaktinę plokštelę su “Gala koncerte” skambėjusiomis vokiškomis melodijomis.
Interviu buvo filmuojamas virtuvėje
Hitlerio globotos menininkės Lenės Ryfenštal atminimui dedikuotame filme maišysis kino ir tikroji realybė: kadrai iš filmų apie karą, sufantazuoti fašistų herojų (žuvusių!) likimai po karo ir dabarties vaizdai. Filmuoti dabarties “Nacių ir blondinių” autoriai buvo atvykę ir į Kauną. Pasisodinę A.Masiulį jo buto virtuvėje viename Partizanų gatvės daugiabučių (beje, virtuvės taip pat užima išskirtinę vietą sovietinių metų filmuose) daugiau nei valandą kalbino apie aktoriaus santykį su kuriamais vaidmenimis. “A.Taminsaras sakė pastebėjęs, kad žmones kinas tarsi užhipnotizuoja ir jie ima tapatinti vaidmenį su jį kuriančiu aktoriumi. Jei vaidini fašistą, tai gal toks ir esi. Režisierius, imdamas interviu, manęs klausė, ar neslegia kaltė dėl suvaidintų fašistų niekšybių, - apie prieš mėnesį įvykusį interviu pasakojo A.Masiulis. - Atsakiau, kad tai ne kaltė, o mano amatas. Jei aktorius suvaidina Dievą, tai juk po to nelaiko savęs Aukščiausiuoju. Aktorius ir vaidmuo - ne tas pats. Aišku, asmeninės savybės vaidinant išlenda, bet politiniai įsitikinimai nebūtinai turi būti tie patys”.
Nuotraukos ieško pas generolų palikuonis
Vis dar besifilmuojantis rusų filmuose A.Masiulis neretai sulaukia jį tebeprisimenančių gerbėjų dėmesio ir jį brangina. “Atpažįsta. Tai stebina, nes, atrodo, pasikeičiau, - rimtai dėstė aktorius. - Žmonės prieina, maloniai užkalbina, giria mano vaidmenis. Nepaaiškinamas paradoksas: dažniausiai giria tie, kurie kalėjo vokiečių konclageriuose”.
Aktorius papasakojo vieną epizodą, kuris irgi pateks į filmą “Naciai ir blondinės”. Sovietiniais metais Uzbekistane filmuotoje juostoje “Tėvynės sūnūs” A.Masiulis vaidino konclagerio viršininką esesininką. Tuo metu netoliese vyko kariniai manevrai. “Prie manęs, vilkinčio esesininko uniforma, sustojo penkios juodos “Volgos”. Iš jų išlipo sovietinių generolų būrys ir kreipėsi į mane: o, draugas Masiuli, vėl fašistą vaidinate? - šypsodamasis prisiminė aktorius. - Paspaudė ranką ir pakvietė: nagi, nusifotografuokime. Kariškius lydėjęs fotografas paslaugiai įamžino kadrą: juoda esesininko uniforma vilkintis A.Masiulis sovietinių generolų, mūvėjusių kelnes su raudonomis juostomis, apsuptyje. Dabar šios nuotraukos A.Taminsaras ieško po visą buvusią Sovietų sąjungą”.
Įpindavo savo sugalvotų detalių
A.Masiuliui buvo 10 metų, kai Vilnių, kuriame tada gyveno, užėmė vokiečių kariuomenė. Netoli Masiulių namų trejus metus buvo įsikūrusi vokiečių autoremonto brigada. Jau gerokai vėliau, užaugęs, A.Masiulis pastebėjo, kad rusų filmuose vokiečiai vaizduojami visai ne tokie, kokius būsimasis aktorius matė karo metais. “Mačiau, kad vokiečiai yra ne kvailiai, kaip buvo rodoma ekrane, o labai gerai išmuštruoti, disciplinuoti, visokeriopai karui parengti vyrai, kurie apie politiką su mumis, vaikais, niekada nekalbėjo”, - prisiminė aktorius ir pridūrė, kad šie kariškiai nebuvo užprogramuotos “mašinos”, o žmonės, pasiilgę savo šalies, namų, šeimų.
Vaikystėje matyti vaizdai paskatino A.Masiulį, kuriant vokiečių karininkų vaidmenis, įpinti kuo daugiau savo sugalvotų žmogiškų detalių. Taip Kursko mūšio taktiką strategavęs feldmaršalas Manšteinas filme “Jeigu priešas nepasiduoda...” tapo reumato kamuojamu, apklotu savo skaudamą koją kamšančiu senyvu vyriškiu. O juostoje “Skydas ir kalavijas” štandartenfiureris Vilis Švarckopfas tapo energingu ir įžvalgiu strategu, nuolat kaip mantrą kartojančiu žodžius “darbas, darbas, darbas” ir nepakenčiančiu jokių prieštaravimų.
1967 m. Vladimiro Basovo susuktas filmas “Skydas ir kalavijas” tapo pirmasis, kuriame vokiečiai jau nebebuvo kvaili ir primityvūs.
