Ar namuose esate įsirengę dūmų detektorių?
%
Taip, ir ne vieną
Ne, bet svarstau įsirengti
Ne, ir neketinu
Iš viso balsų: 2031
Savaitės apklausa:
0
Nepasitikėjimo kaina - šimtai milijonų litų
2004-05-15
Julius LENČIAUSKAS
Jau nuo praėjusių metų Žemės ūkio ministerijos, žemdirbių savivaldos, konsultacinių firmų specialistai plačiai kalbėjo apie tiesiogines išmokas už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus. Žemės ūkio ir kaimo verslo registre savo valdas įsiregistravę ūkininkai, žemės ūkio bendrovės ir kiti naudotojai jau nuo kovo galėjo į seniūnijas nešti paraiškas, pasėlių brėžinius ir tikėtis iš Europos Sąjungos paramos, kuri galėtų siekti apie 600 milijonų litų.
Paprasti ar sudėtingi reikalavimai?
Žemės ūkio rūmų agronomas Algimantas Vaičiulis “Kauno dienai” tvirtino, kad paraiškų ir kitų dokumentų pateikimas nėra sudėtingas, nereikalaujama jokių verslo planų. Be to, užpildyti specialius blankus, išmatuoti pasėlius, juos braižyti žemėlapiuose, padeda seniūnijose dirbantys specialistai. Iš to nauda, atrodytų, neabejotina: už geros agrarinės formos deklaruotą ganyklų ar pievų, kurios bent kartą iki liepos mėnesio buvo nušienautos ir išvežta žolė, hektarą siūloma po 123 litus, o už pasėlių hektarą - 300 litų. Turintiesiems didesnį žemės plotą gali susidaryti dešimtys tūkstančių litų, kaip iš dangaus nukritusių pinigų. Pirmieji Europos pinigėliai mūsų ūkininkus galėtų pasiekti šių metų lapkritį, o likusieji - iki ateinančių metų gegužės.
Pavarčius paraiškų blankus, į akis krenta nesibaigiančių skaičių virtinės. Įspėjama, kad reikia rašyti didžiosiomis raidėmis, aiškiu šriftu, be taisymų ir pabraukymų. Reikia kruopščiai surašyti bloko numerius, kurie susideda net iš dešimties skaitmenų, pasėlių kodų šifrus, tiksliai (leidžiama tik iki 3 procentų paklaida) surašyti pasėlių plotus, kurie turi būti grafiškai pavaizduoti žemėlapiuose. Už menkiausią netikslumą ar termino praleidimą bauginama sankcijomis: nuo išmokos sumažinimo iki visiško neišmokėjimo. Sunku patikėti, kad visi, pagyvenę ūkininkai, ypač vadinamieji trihektarininkai, sugrubusiomis nuo sunkaus darbo rankomis, patys sugebėtų tiksliai išpildyti visus reikalavimus.
Valdininkai puola į neviltį
Žemės ūkio ministerijos Viešųjų ryšių skyrius gegužės 12 dieną išplatino informaciją, kad Nacionalinė mokėjimų agentūra iš rajono savivaldybių gavo apie 55 tūkstančius paraiškų - tik dalį iš galinčiųjų gauti išmokas. Agitacijai buvo mesta net “sunkioji artilerija”: premjeras A.Brazauskas neseniai konstatavo, kad kaimiečiai pateikė vos penktadalį prašymų, o iki birželio pirmosios - paskutinės paraiškų priėmimo datos - likę vos keliolika dienų.
Ministerijos Kaimo plėtros departamento direktorė Virginija Žostautienė per spaudą, susitikimuose kaimiečius baugino, kad “šiemet nedeklaravus, tokių naudmenų savininkai ateityje gali netekti teisės į ES tiesiogines išmokas”. Tokia padėtis reikštų, kad milijonai vėl saugiai pasiliks senose Europos piniginėse.
Šiuo atžvilgiu kiek geresnė padėtis Panevėžio, Jurbarko, Utenos, Kelmės rajonuose, kuriuose pristatyta po 2-3 tūkstančius ūkininkų paraiškų. Tačiau ypač vangūs Klaipėdos, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Trakų ir Šilutės žemdirbiai.
Po seniūnijas važinėjo ne tik Žemės ūkio ministerijos, bet ir Žemės ūkio rūmų specialistai, konsultantai, tačiau, anot ŽŪR agronomo A.Vaičiulio, rezultatai buvo ne tokie, kokių tikėtasi. Todėl dar kartą po rajonus važinėja ir agituoja rašyti paraiškas pats ŽŪR tarybos pirmininkas Jonas Ramonas.
Ministerija dar kartą kreipėsi į Žemėtvarkos institutą, Vilniaus, Šiaulių, Panevėžio ir Kauno hidroprojektų įmones, kviesdama šių institucijų specialistus padėti braižyti pasėlių žemėlapius. Pagalbos prašyta ir iš kaimo profesinių mokyklų žmonių. Anot V.Žostautienės, dar kartą kreiptasi į apskričių viršininkų administracijas ir savivaldybes, kad specialistai dirbtų ilgesnę darbo dieną, o paraiškas priimtų ir savaitgaliais, pasinaudotų pirmaujančių savivaldybių ir seniūnijų patirtimi. Seniūnijose aiškiai pastebima spūstis, o seniūnijų specialistai jau nebespėja.
Rajonų savivaldybės sudarinėja nepateikusiųjų paraiškų sąrašus, pagal juos skambinama ūkininkams į namus, kai kuriems net įteikiami vardiniai kvietimai atvykti į seniūniją.
Ar kaimiečiai - kvailiausi?
Sunku pasakyti, kodėl valdininkai taip verčiasi per galvą agituodami kaimiečius. Kai kurie žemdirbiai tvirtina, kad šiems bus nepatogu blogai atrodyti Europoje. Primygtina agitacija ir tvirtinimai, kad tikrai rūpinamasi tik kaimo žmonių gerove, paliečia ne visų valstiečių sąmonę. Žinoma, po nepasisekimo bus lengva baksnoti pirštu į “kvailą” kaimietį, kuris “pats atsisakė brukamų pinigų”.
Tiesa, mūsų žmonės, karčios patirties pamokyti, strimgalviais nepuola vykdyti valdžios nurodymų. Ypač tų, kurie siūlomi vos ne per prievartą. Vyresni žmonės dar puikiai mena arba iš pasakojimų žino apie šautuvais ginkluotus miesto agitatorius, kurie žadėjo greitą kolūkinį rojų. O kai per dešimtmečius sunkiai dirbdami kaimo žmonės gerokai prakuto, tuoj po nepriklausomybės atkūrimo, vėl užklupo kiti, šįkart mikliais liežuviais ginkluoti miestiečiai, kurie įsakė viską sugriauti. Ir vėl dauguma kaimiečių liko nuskriausti, nes staiga neteko nuolatinio darbo ir pateko į skurdą bei neviltį.
Po tokių apgavysčių, kurių sąrašą dar būtų galima gerokai pratęsti, argi nuostabu, kad ir dabar kaimiečių širdyse neišravėtas nepasitikėjimo piktžolynas? Gausiuose susitikimuose dalyvavę agitatoriai tvirtino, kad žmonės tikrai nesupranta: kaip iki šiol buvusios svetimos valstybės gali “už nieką” dalyti pinigus? Na, tiems, kurie pirma laiko atsisako prekinio ūkio, tai aišku, kad senoji Europa tokiais pinigais nori užimti naujas žemės ūkio rinkas, bet čia...
Kai kuriuos piktina tai, kad mūsų kaimo žmonės gaus vos ketvirtadalį tikslinių išmokų, kokias nuo seno gauna ES valstybių senbuviai. Tiesa, palikta teisė dar 25 procentus tiesioginių išmokų pridėti iš nacionalinio biudžeto. Nežiūrint to, mes, perpus menkiau remiami, o dalis visai tam nepasirengę, verčiami šokti į labai konkurencingą, nuo seno maisto produktais perpildytą ES žemės ūkio rinką.
Nedeklaravimo priežasčių yra daug
Daugelio kaimiečių nuomone, dokumentų sutvarkymo terminas (iki birželio pirmosios) mūsų sąlygomis yra pernelyg trumpas. Mums negalima susilyginti su kokios nors Italijos ar Ispanijos valstiečiais, kurie mėnesiu anksčiau baigia pavasario darbus. O pas mus tik neseniai pasibaigė svarbiausias metų darbas - sėja. Argi valstietis dėl “kažkokių popierių” kelioms dienoms bėgs iš lauko? Kai tuo metu kaimynas ar bendrovė paskolina traktorių ir sėjamąją. O gal sėklos pritrūks ir iš anksto deklaruotas plotas liks netikslus? Tada gresia sankcijos, o žlugęs derlius tuojau pat duos nuostolių daugiau nei žadamos išmokos. Kodėl valdininkai mums, Europos šiauriečiams, neišsikovojo paraiškų padavimo termino pratęsti bent iki liepos?
Lietuvoje apie 88 procentams piliečių atkurta teisė į žemės nuosavybę. O ką daryti to nesulaukiantiems? Kaip gali žmogus deklaruoti ir tikėtis išmokų už ne savo turtą? Apie pusė milijono kažkada dirbtų hektarų - niekieno žemė, kurią “padaryti geros agrarinės formos” (bent kartą per metus nušienauti ar dirvoną nuganyti) nėra kam. Šiuo atžvilgiu nemažai painiavos ir dėl nuomojamų žemių.
Ne paskutinėje nesėkmių virtinės vietoje - piktavalių gandai. Pavyzdžiui, kad deklaravęs žemę ir pasėlius, nebegausi pensijos. Ir vėl žmonės prisimena laikus, kai kruopščiai suregistruotas obelis, vaiskrūmius ir kitą turtą, valdžia bematant apmokestino. Ne paslaptis, kad ir dabar Vyriausybė rengiasi apmokestinti nekilnojamąjį turtą. Paraiškų rinkimo darbui neigiamai atsiliepia ir tokie pavyzdžiai, kai deklaravęs ūkį, gyvulius, neteksi iki tol valstybės mokėtų pašalpų, būsi išbrauktas iš darbo biržos.
Kai kurie matininkai gana brangiai ima už darbą, kiti su palydoviniais žemės matavimo prietaisais naudojasi apie pasėlius važiuodami automobiliu. Ir vėl nepasitikėjimas. Šįkart darbo tikslumu, nes už tai gali būti sumažinta ar visai nubraukta išmoka. Kartais, atskaičius matininko ir kitų pagalbininkų užmokestį, iš tiesioginių išmokų smulkiam ūkininkui ne tiek daug ir telieka.
