Taigi, pasivažinėjome miesto ir tarpmiestiniu transportu, bet va prisiminiau, kad anuo metu teko mažumėlę pakeliauti ir oro beigi vandens transportu. Ir kaip nebūtų keista, oro transportu keliavau kokių 5 metų. Pradėjęs dirbti tuometiniame LTSR MA Matematikos ir fizikos institute, tėvelis vasarą porai savaičių gaudavo kambarį Mokslų Akademijos vilos Palangoje. Koks ten kambarys – palėpė, iškalta net nedažyta klijuote/fanera, keturios lovos, bendra virtuvė apačioje. Bet tai jau būdavo atostogos prie jūros! Tik va, gimus seseriai, kelionė į Palangą tapo sudėtinga, nes su kūdikiu autobusu tuometiniais keliais buvo neypač… Tad buvo nutarta skristi “Aerofloto” lėktuvu Vilnius-Palanga. Šiuo maršrutu skraidė lėktuvas An-24. Prisimenu, kad sėdėjome pirmoje sėdynių eilėje, nes į ant priekinės pertvaros pakabintą tinklinį lopšį paguldė seserį. Skrydis buvo neilgas – tiek čia tos Lietuvos – pakyli, paskrendi ir leidiesi. Na bet man tai buvo kančia, nes užsiūbavo juodai, tad prireikė ne vieno popierinio maišelio… 
Ką dar prisimenu – tai, kad skrendant davė čiulpti tokių super-duper-paprastų saldainiukų ir atsigerti mineralinio vandens. Bet tai buvo vienintelis toks skrydis, nes kitais metais į Palangą važiavome iš mamos kaimo autobusais per Švėkšną ir Klaipėdą. Dabar gi iš Vilniaus į Palangą lėktuvu turbūt galima nuvykti tik per kokį Stokholmą?
Jau sukurta: BLOGŲ - 134, įrašų - 3411, komentarų - 6943
2010-03-08 08:48
2010-03-03 08:03
2010-02-26 08:05
Rašydamas įrašo pavadinimą, vos neparašiau “nepilotuojamas”, bet laiku susigrebiau, kad tas aparatas tikrai pilotuojamas, tik kad pilotas ne jame sėdi, o ant žemės patogiai įsitaisęs valdo 
Tiesą pasakius, su ta terminologija gaunasi tokie linksmi dalykai: visąlaik buvo naudojamas terminas “unmanned / be žmonių”, dabar gi teko rasti išsireiškimą “uninhabbited / negyvenamas” 
Taigi, šis aparatas, sukurtas izraelyje, prieš kelias dienas pristatytas viešai. Ganėtinai įdomu, kad apie kelis metus trukusius jo išbandymus nelabai kas pasakojama, bet duodama suprasti, kad jis nufotografavo Irano karinius objektus. Rusiškame straipsnyje kai kas praslysta, kas neparašyta kitur.
Ilgis – 15 metrų, sparnų plotis – 26 metrai (Boeing 737 plotis!). Nuosavas svoris ~4 tonos, gali dar pakelti 1 toną “naudingo krovinio”. Ore gali išbūti iki 36 valandų ir pasiekti 13 kilometrų aukštį. Paskirtis – be abejo, visų pirma žvalgyba, o taip pat smūgiai raketomis. Taigi, puiki priemonė kontroliuoti palestiniečių pasipriešinimo judėjimą, o taip pat vykdyti genocidą.
Nuotraukos David Silverman/Getty Images
2010-02-25 07:51
Kai vyrai baigia kalbėti apie politiką, automobilius, sportą, žvejybą/medžioklę ir orus, jiems belieka kalbėti apie moteris Tiesą sakant, deklaruodamas moratorijų politikavimnui, neplanavau rašyti apie sportą ir žvejybą/medžioklę (nesidomiu šiais dalykais) bei orus (nes po žmogaus sukelto globalinio klimato atšilimo kai kam pavasariop reiks savo gatvėse paliktus automobilius iš ledo-sniego krūvų kirviais išsikapoti), tad po automobilių tiesiai pereisim prie moterų Na, nes visai prie moterų 
Tik va kažkiek buvau pasimetęs – ar rašyti apie pin-up (ant sienos prismeigiamus moterų atvaizdus), ar nose art (piešinius ant lėktuvų nosių ). Kol kas apsisprendžiau pasukti link lėktuvų, o dėl sieninių plakatėlių tai matysim – gal tauta pasipiktins šio iki dabar padoraus tinklaraščio moraline degradacija ir griežtai pasakys – “amoralkė nepraeis!”
Žiūrint filmus apie Antrąjį pasaulinį karą, turbūt teko atkreipti dėmesį į tai, kad tik retas amerikiečių lėktuvas nėra “papuoštas” kokiu nors piešiniu ant nosies. Na, menu tą vargiai galima pavadinti, gal greičiau tai graffiti lygmenyje, tačiau šis reiškinys iš tikrųjų įvardintas “nose art”. Tiesą pasakius, jei jau MacDonalds greito maisto ėdyklos reklamose vadinamos restoranais, tai tada ir tai gali būti vadinama menu. Šis reiškinys egzistuoja turbūt jau nuo to laiko, kai ant lėktuvo susidarė pakankamai laisvo ploto, kad būtų galima kažką nupiešti apart valstybinių skiriamųjų ženklų. Tokie piešiniai, atsiradę Pirmojo pasaulinio karo metais, išliko ir Antrojo pasaulinio metu, tačiau tik amerikiečiai leido sau ant lėktuvų masiškai piešti menkai aprengtas ar visai išrengtas merginas. Ką tai reiškė ir kam to reikėjo? Talismanas, turintis saugoti lėktuvą ir lakūnus. Nors iš tikrųjų tai vargu ar padėdavo, pakliuvus į tikrą bėdą. Bet tai jau kita istorija.
O dabar tiesiog nedidukė tokių piešinių prezentacija (vėlgi iš mano HDD gelmių). Žiūrint į tuos merginų piešinius, matai jaunų ekipažo vyrukų – ar kas esate pagalvoję, jog retas amerikiečių bombonešio įgulos narys buvo vyresnis nei 20 metų, o juos pilotavę karininkai retas vyresnis nei 25 metai? – tikėjimą, kad ši mergina, simbolizuojanti paliktą taikų gyvenimą, turi juos saugiai grąžinti namo po 50 kovinių skrydžių. Deja, retas kuris ekipažas tuos 50 skrydžių atlaikydavo…
Nedidelė lpiešinių ant ėktuvų nosių galerija
Nežiūrint to, kad karinių lėktuvų kūrime ir gamyboje pirmauja JAV, kitos šalys taip pat nemažai dirba prie savo originalių projektų. Rusija ar Kinija kariniais lėktuvais ir sraigtasparniais apsirūpina pačios, kadangi siekia būti nepriklausomomis karinėje srityje. Tačiau Europos valstybės jau nebepajėgios savarankiškai kurti pačią moderniausią aviatechniką, ir netgi Švedija, kuri stengiasi kurti ir gaminti visą savo naudojamą karinę techniką, pamažu pradeda pasuoti. Didžiosios Europos valstybės – Voketija, Prancūzija, Didžioji Britanija – kuria bendrus projektus, prie kurių prisideda ir mažesnės valstybės. Tokio sėkmingo bendradarbavimo rezultatas – žvalgybinis-smogiamasis sraigtasparnis 
Tarpukariu britų firma De Havilland leido didelę seriją lengvų sportinių lėktuvų, kurių pavadinimuose figūravo žodis Moth (Drugys). Įvairios jų versijos gaudavo kiek papildytus pavadinimus, ir viena iš jų buvo 
