Na va, pagaliau po beveik paros užtrukusių tyrimų Kauno klinikose (ir miegojau, apkijuotas davikliais su privalomu kvėpavimu per vamzdelį, ir “dviratį” myniau, ir kvėpavimo sutrikimus miegant imitavau – vienžo, piesiec totalus mano trapiam organizmui) grįžau namolio pailsėti. Panašu, kad jau kažkelinto daktaro suformuluota diagnozė yra super paprasta: “Per didelis viršsvoris” 
Na bet dzyn, gyvas graban nelįsi, gyvensiu toliau, nežiūrint medicinos pastangų
Kolega
ewal mano
poste užklausė apie “reguliuojamą matinimą”. Šiaip istoriją reiktų pradėti nuo to, kaip aš maitinausi iki šiol. Gyvenimo būdas – super paprastas – atsikeli, nusiprausi, į batus ir varai darbelin. Ten 8:15 kava ir kažkur 12:30 pietūs iš pusfabrikačių/maximos mišrainių/konservų ir pan. Po darbelio namolio, ten pietūs vėlgi iš pusfabrikačių (pagrindinai). Darbo metu pageri žmogus kokio limonado ar mineralinio ir sugrauži vieną-kitą riešutuką ar snikersiuką. Ir taip diena iš dienos kokius 10 metų. Plius visuoe pobūviuose kerti iki krūminių dantų. Šiaip svoris gan ilgai laikėsi kažkur 110-112-114kg, priklausomai nuo sezono, kas 184cm ūgiui virš normos, ale kad aš jo nejaučiau. Šią vasarą kažkaip neypač pasijaučiau, patampęs kaimynkos skalbmašinę, o ir mano geresnioji pusė skundėsi, kad ne tik knarkiu, bet ir miegodamas nustoju kvėpuoti, tad tenka judinti, kad vėl kvėpuočiau. Nu ką – nuėjom vasarą poliklinikon pas gydytojus. Pasvėrė – piesiec, 145kg gero žmogaus… Ir tai turint omenyje, kad biškj sublogau palyginti su pernykšte vasara. Mjooo… Svarstyklės kalibruotos – škias, svoris teisingas. Nuvykom į klinikas tolimesniam tyrimui – ilgai ieškoję išvaržos, paskyrė kompiuterinę tomografiją. Kadangi iki jos eilėje reikėljo laukti virš dviejų savaičių, su geresniąja puse nutarėme vistik kažkaip susirūpinti svoriu. Ji yra kadaise išbandžiusi pakankamai efektyvią baltyminę dietą, tad apsistojau prie jos. Esmė – pilnai atsisakoma bulvinių ir miltinių patiekalų. Ta prasme cepelinai ir duona kasdieninė už įstatymo ribų. Kaip ir saldumynai bei vaisiai. Ir visokie saldinti gėrimai. Ką gi tada valgyti? Gryną liesą mėsą (jautieną, veršieną, paukštieną be odos), žuvį, nesaldžus pieno patiekalus, kiaušinius. Daržovių ribotai, daugiau maistui paskaninti nei prisivalgyti. Valgyti tiek, kad pavalgytum, bet nepersivalgytum. Kalorijų neskaičiuoju – ne mano protui jas suvokti, tiesiog stengiuosi valgyti kiek galima mažiau. Šiaip, kai vakare pajaučiu alkį – atsirėžiu gabaliuką kopūsto ir sukremtu.
Tiesa – kadangi esu penktadaliu bedarbis (dirbam tik keturias dienas savaitėje), tai penktadieniais iš ryto varome į sveikatingumo centrą paplaukioti baseine ir pasimasažuoti visokiomis vandens srovėmis. Į pirtis neinu – staiga suvokiau, kad man jos nepatinka.
Išeinam pasivaikščioti su mažuoju basetėliu, bet ilgiau kaip pusvalandį neišeina – jo operuotas stuburas neatlaiko ilgesnių kelionių. Bėgioti kol kas per anksti – nebent norėčiau suvaryti sąnarius ir stuburą.
Taigi, visas tas reikalas trunka jau trys savaitės, rezultatas – diržas “praplatėjo” per dvi skyles, svoris prieš savaitę buvo 138kg (viena skylė dirže).
Klinikose apturėjau susitkimą su dietologe, ji davė keletą patarimų. Su mano reguliuojamu maitinimusi nenorom sutiko, nes jei tektų operuotis su tokiu viršsvoriu… Šiaip pamažu pereinu prie 5 kartų maitinimosi per dieną, kadangi kai organizmas pastoviai reguliariai gauna maisto – nekaupia jo atsargai. Taigi, lengvi pusryčiai iš riekelės duonos su baltu sūriu (aš duonos nevalgau, tiesiog sūrio gabalėlį didesnį atsiriekiu) ar dubenėlio javainių su pienu (neriebiu!). Tarp pusryčių ir pietų – kas nors lengvo (pvaz, 5 džiovintos slyvos ar abrikosai). Pietums – gabalėlis mėsos (sulig delnu, bet be pirštų

ir pora bulvių. Iki vakarienės – vėlgi kas nors lengva. Popiet jau nebevartoti bulvių/miltų – angliavandeniai gerai dienos pradžiai, bet ne vakarui. Vakarienė vėlgi nepersistengiant. Tiesa, mitas apie nevalgymą po 18 val. yra glupstwa – valgyti reikia 2-3val. iki einant miegoti. Žuvies reiktų valgyti ne mažiau kaip 300g savaitei. Vandens gerti daug – jis valo organizmą.
Ko reiktų vengti? Vėlgi – saldumynai, riebus maistas (pvz, cepeline yra ne tik 5 bulvės, bet ir baisus spirgynas), jokių sulčių iš tetrapakų ir saldintų gėrimų. Šūdmaistis tipo čipsai irgi šnait. Sūris ir sviestas – natūralūs, jokių “sūrio produktų”, “tepių riebalų mišinių” ar margarinų. Nevartoti riebių jogurtų – aš suvalgydavau kasdien po litrą, ir čia ko gero bus viena sustorėjimo priežasčių. Vengti gaminių su E621 – jis kelia apetitą, kas neigiamaik veikia nuotaiką. Tiesą pasakus, galima kai kada suvalgyti ir saldaus, bet ne šalia maisto, o vietoje maisto

Vaisiai – paprasti (obuoliai, kriaušės), bet ne prisivalgyti , o tik užkąsti. Pvz, pusė banano ar 9-10 vynuogių uogų jau OK.
Taigi, neseniai teko apsilankyti pas chirurgus. Trys mokslų daktarai vistik tomogramoje rado besiformuoijančią išvaržą (kol kas neoperuotina), tad kol kas 3-4 mėnesius toliau reguliuosiu svorį (dabartiniai rezultatai juos nudžiugino), o tada bus matyti. Lygiai taip pat su miego sutrikimais – po kokių metų pakartotina apžiūra, ką davė svorio reguliavimas.
Taigi, apibendrinant – stengtis maitintis reguliariai (kas sunku savaitgaliais, nes iškrenti iš ritmo) po nedaug. Kadangi nesu bulviamėgis – no problem. Duoną kepsiuosi pats, stovi ilgai, valgysiu po truputį. Darom troškinius iš liesos mėsos su daržovėmis – liuks. Vienžo, gyvenimas ne rožinėm spalvom dažytas, bet jį optimizavus – galima gyventi.
Skaityti visą »