2013-08-23 05:00:00
Trumpas socialinis prologas. Eidamas namo dažnai sutinku vieną ir tą patį benamį, kuris, kaip ir kiti jo gyvenimo duona besidalijantys žmonės, išsiskiria sudriskusiais rūbais, nukleiptais batais, suskilusiais akinių stiklais.
Kiekvieną kartą, kai einu pro jį kitoje gatvės pusėje, jis stengiasi neparodyti, kad iš šiukšlių konteinerių traukia tuščius alaus butelius, kad ieško kandžių sugadintų drabužių apsirengti, net to, kad jo rankos purvinos – jis paslepia jas kišenėse.
Kiekvieną kartą jam linkteliu arba, kaip ir su visais pavieniais praeiviais vėlų vakarą
