Ritantis žemyn žaliavalstiečių reitingams ir susilyginus su (o, siaube!) konservatorių, akys atsiveria net ištikimiausiems jų rinkėjams. Ar jos atsiveria patiems valdantiesiems – didelis klausimas.
Įdomu, kaip kauniečiai leidžia šią permainingą vasarą, tarkim, savaitgalius. Tad šis rašinys bus lyrinio pobūdžio – nors trumpam palikime problemas jų sukėlėjų dispozicijai ir pažvelkime, kaip praeitą šeštadienį leido vienas paprastas kaunietis.
Viena mūsų visuomenės ligų, be emigracijos, socialinės nelygybės, pasakų sričiai priskirtinų valdžios sprendimų, korupcijos ir t.t., yra labai stiprus nevisavertiškumo kompleksas, pastebimas kur pažvelgsi. Šis kompleksas buvo diegiamas kelis šimtmečius, o ir dabar jo kurstymas nesiliauja.
Vis daugiau visokių ylų lenda iš valdančiųjų maišo. Stebint iš šalies, kaip valdžios viršūnėlė pažeidinėja Seimo statutą arba liepia kam nors užkimšti burną, tai būtų įdomiau nei dramblių poravimasis, tik tiek, kad visa tai – ant mūsų galvų.
Kaune šiomis dienomis daugybė renginių, tačiau kalbėsime ne apie juos. Apie sugebėjimą atjausti, suprasti ir vadovautis vidine kultūra, ko mūsuose esama, tačiau, deja, ne pas visus.
Ir Kaune, ir atokiausiose kaimų bibliotekose įsibėgėja "Poezijos pavasaris", jau sklindantis ir toli už Lietuvos ribų. Tai turbūt vienas atspariausių tradicinių renginių, ir tas atsparumas kelia nuostabą, ypač žinant (gal kiek ir tendencingai), kad poezijos skaitoma vis mažiau.
Praėjo dvi sovietinio palikimo šventės – Gegužės 1-oji ir Gegužės 9-oji. Jei pirmąją švente paskelbė dar Česlovas Juršėnas, su antrąja jau kitaip. Neišvengiamos kontroversijos ir nuomonės "kam čia mums to reikia".
Kažkaip jau sunku pasitikėti partine sistema Lietuvoje. Tradicinės partijos vienaip ar kitaip prisidirbo, tad tampa itin lengva sukurti tokią neva partiją, kuri dabar ir valdo, tik nelabai žino, kaip tą daryti, ir neturi konstruktyvių idėjų. Telieka imituoti veiklą, primalant visokių nesąmonių.
Nežinau, kaip buvo statomi senovės Roma, Atėnai, šiek tiek žinau, kaip dirbo Andrea Palladio, bet tenykštė urbanistika palieka labai gerą įspūdį. Tiek architektūriniais sprendimais, tiek funkcionalumu. Šiaip ar taip, Romos Koliziejaus niekas niekam nepardavė ir neišnuomojo. O štai Kaune – kitaip.
Visuotinė euforija dėl Nepriklausomybės Akto suradimo veikiausiai pagrįsta dar ir tuo, kad jį rado ne Alfredas Bumblauskas. Faktas, be abejo, itin džiugus, nors Lietuva puikiai išgyveno ir be savo gimimo liudijimo, o čia štai dar yra ir ką pasiūlyti net rinkti prezidentu, o ant ko išsyk dantis pakabinti.