Pirmadienį užgeso poetės ir visuomenės veikėjos Dalios Teišerskytės gyvybė. Portalas kauno.diena.lt publikuoja vieną paskutiniųjų D. Teišerskytės interviu, duotą dienraščio žurnalui „Sveikata“.
Ilgokai diskutuotas siūlymas atsisakyti pagal Maskvos rekomendacijas birželio 1-ąją minimos Tarptautinės vaikų gynimo dienos tapo tikrove. Seimas priėmė Atmintinų dienų įstatymo pataisas, kuriomis nuspręsta vietoj šios dienos į atmintinų dienų sąrašą įtraukti gegužės trečiąjį penktadienį, Vaiko dieną, ir lapkričio 20-ąją, Pasaulinę vaiko teisių apsaugos dieną (lapkričio 20-oji siejama su 1959 m. lapkričio 20 d. priimta Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, o gegužės trečiasis penktadienis – su greta minimomis Motinos, Tėvo, Šeimos dienomis).
Ši savaitė prabėgo su tolerancijos žodžiu lūpose. Ne tik lapkričio 16-ąją, Tarptautinę tolerancijos dieną, bet ir kitomis daug kalbėta apie empatiją, gebėjimą išgirsti ir suprasti kitus, pakantumą, kantrybę ir kitas savybes, kurias kaip raumenis reikia treniruoti, kad galėtume vadintis tolerantiškais žmonėmis. Tiesiog – žmonėmis, nes būdami nepakantūs, riboti, kategoriški, agresyvūs, vargu ar turime tokią teisę.
Kai pasakojame, kad augome neturėdami mobiliųjų telefonų, šių dienų vaikai į mus žiūri kaip į dinozauro griaučius zoologijos muziejuje. Ir nors mobilieji į mūsų gyvenimą atėjo vos prieš keturis dešimtmečius (komercinėje prekyboje pirmieji pasirodė 1983-iaisiais), gyvenimas be jų šiandien išties suvokiamas kaip akmens amžius. Mobilusis ryšys ir mobilieji įrenginiai kardinaliai pakeitė mūsų tikrovę: darbą, laisvalaikį, bendravimą.
Septynetukų magiją savo naujausioje knygoje „Aktoriai, režisieriai ir 77 laimės receptai“ sukūrusi Nijolė Narmontaitė nesutrinka paprašyta pažaisti skaičiais. „Kaip buvo įdomu, kiek knygelių apie numerologiją perverčiau, kiek visko naujo sužinojau!“ – džiūgauja prieš pokalbį kruopščiai namų darbus atlikusi charizmatiškoji aktorė ir septynių knygų autorė. Tad leidžiamės į kelionę po jos gyvenimą, paverstą skaičiais.
Dar tebedega kapuose žvakutės. Tiek jų palikome! Kapinėse dažniausiai regėjome masyvias cemento paklotes ir galybę žvakių. Dar degs, kai mes, jau ir pamiršę mirusiųjų namus, įsisuksime į kalėdinių puošmenų lentynas parduotuvėse (čia Vėlines akimirksniu pakeičia Kalėdos).
Dažnai cituojama prancūzų filosofo Gabrielio Honore Marcelio mintis, kad pasakyti žmogui „myliu“ tolygu pasakyti „tu niekada nemirsi“, Vėlinių kontekste turi ypatingą prasmę. Tomis artumo su išėjusiaisiais dienomis mes paliudijame savo artimiesiems, kad jie tebėra gyvi mūsų atmintyje, kad meilė neturi būtojo laiko.
Ką darytumėte turėdami krūvą pinigų? Keliautumėte po pasaulį? Įkurtumėte labdaros fondą? Bulgaras Georgijus Tumpalovas pasistatė pilį. Ne šiaip didelį namą, bet tikrų tikriausią pilį, kuri neturi tik vieno – senove dvelkiančios istorijos. Ravadinove stūksanti pilis „Įsimylėjęs vėją“ („In Love With the Wind“) skaičiuoja vos kelis dešimtmečius ir yra vienintelė naujai pastatyta pilis Europoje.
Deficito laikais norinčios stilingiau atrodyti moterys besdavo pirštu į suknelę užsieniniame žurnale ir melsdavo siuvėjos tokią pačią pasiūti. Tik nei audinys, nei konstrukcija, nei apdaila originalui neprilygo. Panašiai nutiko su mūsų mokyklose dabar taikomu įtraukiuoju ugdymu. Pasivėžino švietimo ministerijos klerkai po užsienį, nusižiūrėjo įtraukųjį ugdymą ir sukurpė namudinį variantą. Be pasirengimo, be reikiamo specialistų kiekio, be žinių, kaip elgtis kritinėse situacijose, – pirmyn paskui ministerijos lozungus!
Bepigu buvo prieš dešimt metų, kai mūsų mokyklose „nebuvo“ narkotikų, kaip sovietinėje visuomenėje – sekso. Dabar problema jau tokia, kad nei užmaskuosi, nei apsimesi, kad nėra. Nori nenori tenka imtis darbo.