2012-10-26 21:44:18
Belaukiant valties...sonetų vainikas
1.Išėjau į rudenio lygumassavo sąžinės nešdamas mantą;gėdos žymę dangstydamas figomis,dienomis – naktimis užgyventą.
Toks erdvumas, kai nieko nelieka,kai nutolsta ir žmonės, ir miestai...Mintyse, tarsi mylintis Šrekas,atgailaujančio mantrą dėstau:
– Aš smulkus meteoras, atskilęsnuo kraštelio klajūnės kometos,šį pasaulį labai pamilęs,dar jame pageidaučiau vietos...
Bet, vaizduotė piešia savaime,Parudavusią finišo baigmę.
2.
Parudavusią finišo baigmę,po audrų patekęs į štilių,pajunti kaip būties nelaimę,net pam
